Susidomėjimo sulaukęs Šaras prabilo apie savo ateitį „Žalgiryje“: „Apsispręsti bus labai sunku“

2017-04-06
Kai apie šio žmogaus ateitį Kauno „Žalgiryje“ pradedame kalbėti dar kovo mėnesį, galite tik įsivaizduoti, kokia tai svarbi figūra žaliai baltų progreso tęstinumui. Per tuos pusantrų metų, kai Šarūnas Jasikevičius laiko „Žalgirio“ vairą, į jį kreipėsi ne vienas Eurolygos klubas. Bet Šaras kažkur labai nesidairė, nes jam gerai ir čia, Kaune. O „Žalgiryje“ jam taip gerai, kad 41-erių treneris neatmeta galimybės likti dar vienam sezonui.

Bet juk kalbame apie Šarą – vieną ambicingiausių asmenybių Lietuvos krepšinio istorijoje. Jis puikiai išmano šio „biznio“ taisykles – lipti per galvas ir užimti geriausias pozicijas.

Jis myli „Žalgirį“ ir yra mylimas Kaune. Ar prisimenate lietuvį trenerį, kuris diriguodamas „Žalgiriui“ nesulaukdavo kritikos? Kuriam dar treneriui garsiausiai plojo 15 tūkstančių „Žalgirio“ arenoje susirinkusių žiūrovų? Kurio dar trenerio plakatai kilo aktyviausių ir ištikimiausių „Žalgirio“ gerbėjų tribūnoje?

Bet Šaras yra krepšinio plėšrūnas.

„Yra noras ir yra noras eiti pasmaugti kažkokį žmogų, kalbant mūsų biznyje. Tie, kas eina smaugti, jie nueina į viršų“, – Šaras siuntė žinią savo kareiviams po pralaimėjimo Madrido „Real“.

O Šaras eina smaugti varžovo.

Kaip perdavimais ir tritaškiais draskydavo į skutelius varžovų gynybą, taip jis lyg žvėris dabar taikosi į geriausias vietas Eurolygos sosto papėdėje. Ir po „Žalgirio“ sezono jis bus pasirengęs išklausyti pasiūlymų, kuriuos jam gerai apgalvoję ruošia Europos stipriausieji.

Ar Šarūnas Jasikevičius liks treniruoti Kauno „Žalgirio“ ir kitą sezoną? Labai slidus klausimas, į kurį Šaras atsakymo dar neturi. Ir tas sprendimas bus labai sunkus.

Šaras apie „Žalgirio“ sezoną, klubo ateitį, pamokslus fanams, teisėjams ar žurnalistams ir savo lemtingąjį sprendimą – išskirtiniame interviu 24sek laidai „Eurolygos diena“.

– Garbingai kovėtės dėl vietos ketvirtfinalyje, bet galiausiai likote už borto. Dėl šio sezono Eurolygoje jaučiate daugiau džiaugsmo ar kartėlio?
– Visada būna kartėlis. Bet taip ir turi būti. Negali visada būti labai laimingas.

Buvo rungtynių, kurias, atrodė, tikrai galėjome išlošti. Man pasirodė, kad tikrai nepadarėme visko, ką galėjome. Bet buvo rungtynių, kai persilaužėme per save ir tą pergalę iškovojome.

Apibendrinus visą sezoną, buvo labai smagu. Man čia būti pats didžiausias malonumas. Bet kažko pritrūko, kažko pritrūko...

Buvo 1-2 situacijos, kai ateidavo rungtynės ir reikėdavo jas būtinai laimėti – Kazanė namie, koks nors „Efes Pilsenas“ („Anadolu Efes“ – aut. past.), dar kažkas. Bet nepadarėme to.

Pagal galimybes ir tai, kaip atrodėme visą sezoną, buvo galimybių. Bet, sakau, šitoje Eurolygoje visos komandos labai stiprios. Vis dėlto manau, kad „Žalgiris“ pasiekė puikių rezultatų.

– Matėme jus emocingą ir rungtynių metu, ir po jų. Spaudos konferencijose kalbėdavote „antraštėmis“. Sunkiai išgyvenate pralaimėjimus?
– Taip, išgyvenu. Lygiai taip pat, kaip žaidėjas. Ir dar nemoku atsipalaiduoti.

Negaliu kažko nuleisti. Kažko paleidinėti nereikėtų, nes norisi maksimumo, bet taip, sezonas emociškai man buvo labai sunkus.

Pilnas jis man buvo pirmas ir reikia išmokti kažkur nuimti gazą.


– Kokių dar pamokų gavote baigęs kelionę šioje sustiprėjusioje Eurolygoje?
– Kažko labai išskirti negalėčiau. Bet norisi mokėti atsipalaiduoti, taip nereaguoti į pralaimėjimus. Bet čia tas ateis su laiku.

Lygiai taip pat, kaip žaidėjams. Jie per pastarąsias savaites ir mėnesius gavo tiek dėmesio, kad nežinau, ar žino, kaip į tai reaguoti. Tenka aiškinti, kad tas dėmesys ateina tik su pergalėmis ir reikia įdėti dar daug darbo, kad tos pergalės ateitų.

Negalime pamesti galvų. Mūsų profesijoje viskas labai greitai apsiverčia.

Bet kažkokių dalykų, pavyzdžiui, taktikos, dėl ko labai gailėčiausi, nėra.

– Kokie jūsų akimis buvo kertiniai šio sezono „Žalgirio“ momentai?
– Manau, kad viskas kartu.

Man pagrindinis highlightas yra atmosfera rūbinėje, mūsų darbas. Blogas treniruotes, kur tikrai jaučiau, kad komanda nėra salėje, kažkur išėjusi, galėčiau suskaičiuoti ant rankos pirštų. 

Rūbinė yra nuostabi. Jie visi labai geri žmonės. Neturime jokių konfliktinių situacijų. Aišku, jų pasitaiko minimaliai, bet mūsų profesijoje nedirbame su kompiuteriais – labai daug emocijų, nuovargio, todėl pasitaiko visko. 

Bet jie geri žmonės ir labai gerai sutaria. Komanda daug ką daro kartu, ypač išvykose – ir džiaugiasi kartu, ir juokauja kartu.

Dėl fanų, nenustoju jiems dėkoti ir labai didelis „ačiū“ jiems dar kartą. Kai pasakai „žmonės, čia svarbus grajus“, o jie paima ir ateina... Jie pajaučia. O tai yra labai malonu. Labai malonu.

Nesitikiu, kad mūsų fanai bus kaip Viduržemio jūros fanai – kitoks žmonių mentalitetas. Bet jei jau „Žalgiris“ nori sakyti, kad turi nuostabius fanus, tai jie turi irgi atidirbti.

Antroje sezono pusėje jie tikrai palaikė komandą. Galbūt ir jiems lengviau – pradeda labiau tikėti komanda. Bet svarbiausia, kad jie būtų aplink mus, kai mums bus sunku. Tai, galvoju, yra tikroji fanų esmė.

– Taip, komandai geros atmosferos ir charakterio tikrai netrūko, bet, panašu, kad iki ketvirtfinalio trūko vieno kito aukštesnio meistriškumo žaidėjo. Ar pasiteisino jūsų su Pauliumi Motiejūnu sudėliotas komplektacijos modelis be vieno išreikšto lyderio? Ir kur kitam sezonui stiprintumėtės labiausiai?
– Negali sakyti, modelis pasiteisino ar ne. Mes paprasčiausiai neturime galimybių.

Negalime vienam žaidėjui mokėti milijono, kad jis mus temptų. Mums reikia ieškoti, sekti rinką ir laukti sėkmės.

Aš noriu, kad komandoje vyrautų situacija, kai 11-12 žaidėjų jaustųsi svarbūs. Ir jie žaistų po atitinkamą minučių kiekį, nes rungtynių skaičius labai didelis. Negalime nusiimti nuo LKL rungtynių, ypač išvykoje – ta pati mūsų lyga eina į priekį.

Kūrimo mentalitetas gali būti, bet finansai labai daug ką duoda.

Sako, kad mes neturime atletiškų žaidėjų, bet aš nesuprantu šitos kritikos (šypsosi.). Gi mes neturime pinigų. Jei žaidėjas atletiškas ir žaidžia gerai, jis eis į Madridą, „Fenerbahče“ ir tokias komandas. Gali šnekėti, kiek tik nori.

Aš irgi noriu, kad visi būtų su galva, metimu ir dar šoktų palei lanką. Na, bet... (šypsosi.)

– Viena ryškesnių „Žalgirio“ figūrų šį sezoną Lukas Lekavičius. Kur jo potencialo lubos ir kokios jo perspektyvos Lietuvos rinktinėje?
– Jis labai dirba ir stengiasi, todėl tas savo lubas pasieks. Bus vienas tų žaidėjų.

Aišku, jam trūksta centimetrų, dar kažko. Visi žinome jo stiprybes – jam dar reikėtų daug ką gerinti. Bet jam dar tik 23 metai. Jis dar nėra tikras įžaidėjas, dar nemato visų opcijų. Bet jei paimsime jo darbą, atsidavimą ir progresą, tai nėra problemų.

Kad visi tokie būtų. Į jį reikia lygiuotis.

– Ar realu, kad artimiausioje ateityje „Žalgirį“ klijuosime aplink Luką Lekavičių, Edgarą Ulanovą ir, kai nenustoja stebinti lyg kokie „San Antonio Spurs“, taip žaidžiantį Paulių Jankūną?
– Jie jau dabar įėjo į komandos branduolį. Bet niekas negarantuoja, kad Lukas su Edgaru nepaliks komandos.

Jų rinkos vertė su kiekvienomis rungtynėmis vis didėja. Europos grandai juos stebi. Bet tokia mūsų filosofija – kad komanda būtų lipdoma aplink vietinius žaidėjus. Ypač, jei jie praėję dublerių sistemą.

– Na, ir svarbiausias klausimas – ar Šarūnas Jasikevičius liks „Žalgiryje“ ir kitam sezonui?
– Mano sprendimo svertai labai paprasti.

Jeigu eičiau kur nors iš „Žalgirio“, tai tik į tą klubą, kuris leistų dirbti. Taip, kaip čia.

Per šiuos metus, pusantrų, buvo pokalbių su kitomis komandomis. Bet labai greitai supranti klubo filosofiją: ar savininkai patys nori rinkti komandą, ar jie nori vienas kitam pasigirti, kokį gerą ir už kokius pinigus nusipirko žaidėją, kokio dydžio išpirką sumokėjo.

Mums, treneriams, svarbiausia, kad leistų dirbti. Kaune man leidžia dirbti. Čia jaučiuosi labai mylimas.

Tai yra pagrindiniai dalykai, kurie verčia niekur nevažiuoti ir nežiūrėti į kitas puses. Ir tikrai daug nežiūriu.

Kita vertus, ateina tokia situacija, kad mūsų profesijoje visų žmonių atmintis va tokio trumpumo (rodo delnus šalia vienas kito, – aut. past.).

Dabar sezonas geras ir visiems atrodo, kad čia jau treneris viską padarė. Čia nepadarė treneris. Pirmiausia, padarė organizacija. Visų mūsų susikalbėjimas. Kur mes ėjome vienu metu. Kažkiek tarp komandos ir trenerių štabo išėjo ir labai gera chemija.

Čia dirbti malonumas. Jeigu eiti kažkur, tai reiktų lygiuotis į šią situaciją, tik galbūt su didesnėmis ambicijomis. Jei ateitų kuris grandas ir pasiūlytų galimybes kovoti dėl aukščiausių tikslų ir turėtų tokią viziją, aš galvočiau.
Bet paskui priimti sprendimą bus labai sunku. Palikti „Žalgirį“... Kadangi aš čia jaučiuosi labai gerai. Nuostabiai čia jaučiuosi.

– „Maccabi“ atrodo kaip realiausias kandidatas, kuris jau šią vasarą turės ketinimų jus išvilioti iš „Žalgirio“. Bet ar gerai iš jūsų kalbos supratau, kad, pagal vadovybės požiūrį, toks klubas ne jums?
– Nesu bendravęs su jais labai giliai.

Turime pirmą balandžio savaitę. Tai nėra laikas, kai komandos agresyviai bendrauja.

Tikrai nesu bendravęs. Įsivaizduoju, kad, pagal gandus, iš kai kurių komandų gali būti susidomėjimas. Bet dabar taip nėra ir tai nėra tam laikas.

– Šį sezoną jūs išgirdote daug gerų žodžių ir palyginimų iš geriausių Europos trenerių. Kaip Šarūnas Jasikevičius reaguoja į Željko Obradovičiaus, Xavi Pascualio, kitų elitinių trenerių komplimentus?

– Sakysiu tą patį, ką sakau žaidėjams.

Aš nesu labiausiai patyręs treneris, bet šioje profesijoje esu matęs visko. Esu garbintas iki ten (rodo ranka aukštai virš galvos) ir nušvilptas iki čia (delną tiesia link žemės). Ir taip ne vieną ir ne du kartus.

Komplimentus priimu taip, kad šiai dienai reikia pasidžiaugti, fainai, atliktas neblogas darbas. Bet jei truputį atsipalaiduoji, ateina kitas ir tau perlipa per galvą.

Tokia visa mūsų biznio logika.

– Šį sezoną auklėjote mus, žurnalistus, sirgalius, teisėjus, žaidėjus. Ko tuo siekiate? Ar pats kruopščiai atlikdamas savo užduotis, taip norite iškelti aukščiausius standartus ir visiems kitiems?
– Kodėl negaliu auklėti, jei visi mane auklėja? (Šypsosi.)

Pirmiausia, buvo išpūstas reikalas su vienu žurnalistu ir, jei kalbu į mikrofoną, turiu sakyti teisybę.

Antra, reikia ginti savo darbą. Nebijau kritikos, tikrai. Bet kai ji eina absoliučiai iš lempos, nusišnekant, negaliu tylėti ir sakyti, kad viskas gerai.

Jeigu rungtynės pralaimimos dėl teisėjų klaidų, aš irgi negaliu tylėti. Aš tikiu, kad daug „Žalgirio“ fanų laukia iš manęs komentaro, pasiaiškinimo. Ir aš nesiruošiu jiems meluoti ir sakyti, kad viskas vien gerai ar blogai.

Tie patys fanai... Fanai visada sako ir pabrėžia, kad yra kartu su komanda. Bet pabrėšiu, kad fanams reikia atsakyti, kodėl jie irgi neateina (į rungtynes).

Tada gal ir pasakai vieną žodį, kad mums reikia daugiau iš fanų. Bet jeigu apie tai nešnekėsi, niekada niekas ir nepasikeis.

Fanai mums labai svarbūs. Mes be jų negalime laimėti. Nei mes turime superklasės žaidėjų, nei kažkas tokio.

Mes tik visi kartu galime kažką pasiekti.

Šaltinis: 15min.lt|Donatas Urbonas

0 comments:

Rašyti komentarą