Š.Jasikevičius: "Man svarbiausia yra žmogiškosios savybės"

Šarūnas Jasikevičius baigė savo pirmąjį pilną sezoną vyriausiojo trenerio kėdėje. Strategas antrą kartą atvedė Kauno „Žalgirį“ į LKL čempionato viršūnę. Jaunas treneris džiaugiasi, kad tai padaryti jam pavyko su sparčiai tobulėjančių jaunųjų žalgiriečių pagalba.

„Stengsimės ir ateityje kuo daugiau įtraukti jaunimą. Jie turi matyti, kad jiems yra visos galimybės, aišku, viskas priklauso nuo jų pačių. Ulanovas ir Lekavičius tikrai deda didelius žingsnius į priekį. Norisi, kad jie nesustotų“, – sako Jasikevičius.

Apie tai, o taip pat pasibaigusio sezono niuansus, komandos komplektavimo filosofiją, NBA diktuojamas madas ir krepšinio revoliuciją, norimus pažiūrėti serialus bei žiniasklaidą Jasikevičius papasakojo „BasketNews.lt“ rengiamoje „Žinių radijo“ laidoje „Trys milijonai trenerių“.

– Gintaras Krapikas po vieno iš laimėtų titulų yra pasakęs, kad tikras čempionas turi mokėti ir gerai atšvęsti pergales. Kaip jums su komanda pavyko ši dalis?

– Čempioniškai šventėme, kaip reikalas.

– Eurolyga šį sezoną buvo naujo formato, pirmieji metai, kai dalyvavo 16 elitinių klubų ir buvo žaidžiama su visais varžovais. Kokia tai buvo patirtis, žinant, kad kartais tekdavo per savaitę ir dvejas rungtynes žaisti?

– Tikrai smagu. Momentais buvo labai sunku, bet formatas yra superinis. Galvoju, kad jis patinka ir žaidėjams, ir treneriams, ir svarbiausia – žiūrovams. Manau, kad į tai galima žiūrėti tik iš pozityvios pusės. Yra sunku, tai reikalauja daug jėgų, bet mums svarbiausia, kad krepšinis eitų į priekį, o šis naujas formatas buvo tikrai didelis žingsnis.

– Šį sezoną „Žalgirio“ komandoje žaidė nemažai klubo sistemos auklėtinių. Edgaras Ulanovas ir Lukas Lekavičius yra du didelę pažangą padarę žaidėjai, tapę vienais svarbiausių ir Eurolygoje. Kiti jauni žaidėjai daugiau pasireikšti gaudavo Lietuvos krepšinio lygos pirmenybėse. Esate patenkintas jaunimo tobulėjimu?

– Visada sakėme, kad tai yra mūsų sistema. Tai yra dublerių auginimas. Kuo daugiau vietinių žaidėjų bus komandoje, tuo geriau. Labai gerai, kad trenerių štabas irgi yra praėjęs pro „Žalgirį“. Tai tikrai smagu. Stengsimės ir ateityje kuo daugiau įtraukti jaunimą. Jie turi matyti, kad jiems yra visos galimybės, aišku, viskas priklauso nuo jų pačių. Ulanovas ir Lekavičius tikrai deda didelius žingsnius į priekį. Norisi, kad jie nesustotų.

– Ulanovas tapo MVP ir Karaliaus Mindaugo taurėje, ir Lietuvos krepšinio lygoje.  Ar jis yra labiausiai patobulėjęs LKL krepšininkas?
– Tikrai vienas iš tokių. Jis tikrai tapo vienu kertinių žmonių komandoje. Edgaras galingai sužaidė eilę labai svarbių rungtynių tiek Eurolygoje, tiek ir LKL. Tai yra žaidėjas su stipriu charakteriu, jis turi visas galimybes ir toliau eiti į priekį.

– Norėtųsi pakalbėti apie jūsų krepšinio filosofiją. Ko gero viskas prasideda nuo komplektacijos, kurioje turi dalyvauti ir treneris. Kokie yra sėkmingos komplektacijos pagrindai?

– Apie sėkmingos komplektacijos pagrindus galima šnekėti labai daug. Mes visų pirma žiūrime į asmenines savybes, nenorime problemų rūbinėje, nenorime konfliktiškų žmonių. Sezonas ilgas, reikia daug laiko praleisti kartu. Man svarbiausia yra žmogiškosios savybės, jeigu žmogiškosios savybės yra normalios, tada pradedi dėlioti kažką, statai kaip lego. Man labai svarbūs yra kūrėjai, nesvarbu, kurioje pozicijoje jie yra. Norėtųsi, kad kūrėjai būtų gynėjai, nes jie dažniausiai kontroliuoja kamuolį, bet stengiamės išnaudoti kūrybą ir trečios pozicijos, ir iš penktos, kaip buvo su Ianu Vougiouku ar yra su Pauliumi Jankūnu. Norime eiti į priekį, būti atletiškesni, nes būtent tokios yra tendencijos. Aišku, daug atsiremia ir į biudžetą.

– Kiek svarbu komandai yra turėti tokio aukšto intelekto žaidėją, kaip Leo Westermannas?

– Labai svarbu. Tokių žaidėjų yra likę labai nedaug Europoje, manau, kad „Žalgiriui“ jie yra sunkiai prieinami. Pernai buvo labai svarbu pasirašyti kontraktą su juo taip anksti. Tuomet užpildėme skyles praktiškai trijose pozicijose, nes gintis jis gali nuo pirmo iki trečio numerio, o puolime jis daug skaito, daug pamato, daug perduoda. Komandinis žaidimas su juo yra aukščiausio lygio.

– Krepšinio madas diktuoja NBA lyga. Kiek jūsų supratimui daro įtaką tokie fenomenai, kaip Steve‘o Kerro treniruojama „Golden State Warriors“, daranti revoliuciją krepšinyje.

– Daro. Tu pamatai, kad krepšinis eina link tos pusės, kad žaisti kuo greičiau. Aišku, yra nemažai skirtumų, NBA aikštelė platesnė ir rungtynėse daugiau minučių. Europoje tai įgyvendinti nelengva, nes už Atlanto viskas yra atviriau. Pas mus aikštelė mažesnė, reikia truputį geriau skaityti krepšinį, reikia matyti skyles, kurios čia mažesnės nei NBA. Žaidimo suvokimas yra vienas iš prioritetų. Norisi greitinti krepšinį,duoti dar didesnę svarbą tritaškiams.
 Esminiai dalykai, apie kuriuos praktiškai niekas nešneka diskutuojant apie „Warriors“ yra tai, jog jie yra viena geriausiai besiginančių komandų. Jie gali laimėti atkarpas ne tik dėl tritaškių, bet ir dėl gynybos. Tritaškiai yra rodomi internete ir žinių sraute, bet komandos pamatai yra gynyba. Yra Draymondas Greenas, kuris gali dengti penkias pozicijas. Kevinas Durantas irgi turbūt gali dengti visas penkias, o Andre Iguodala – bent keturias. Į vidurį varžovams įeiti neduoda Javale‘as McGee. Klay Thompsonas gynyboje daugiausiai dirba prieš įžaidėjus, duodamas pailsėti Stephenui Curry. Tai yra fantastinė komanda, turbūt tai yra geriausia, ką aš esu matęs per visą gyvenimą.

– Keičiasi suvokimas, kas yra vidurio puolėjas ir kas yra sunkusis kraštas. Ar klasikiniai centrai šiuolaikiniame krepšinyje yra nykstanti rūšis?

– Ne, manau reikia juos išnaudoti. Labai daug kas priklauso nuo to, kaip jis ginasi, ar jis padaro gynyboje tiek skylių, kad negali jų užglaistyti. Jeigu centras yra nemobilus, šiuolaikinį krepšinį žaisti jam yra labai sunku. Krepšinis yra atkarpų žaidimas. Daug komandų žaidžia vienas atkarpas vienaip, kitas kitaip. Kartais einame žaisti su Jankūnu penktoje pozicijoje, žinome, kad kažkur rizikuojame, bet paprasčiausiai žiūrime, kaip ta atkarpa mums baigsis. Paulius žaidžia 3-4 minutes vidurio puolėjo pozicijoje, o po to skaičiuojame, kaip mes tą atkarpą sužaidėme.

– Antrą sezoną „Žalgiryje“ žaidė aukštaūgis iš Australjos Brockas Motumas. Pirmasis sezonas jam buvo banguotas, o šiemet jis tapo vienu pagrindinių ginklų puolime. Kaip įvyko toks procesas, kad jis tapo vienu patikimiausių žaidėjų puolime?

– Nežinau, negaliu pasakyti, ar čia jis priprato prie sistemos, ar prie Europos krepšinio. Tai yra viso to visuma. Man svarbiausia, kad jis pernai tikrai neturėjo labai gero sezono, bet visada dirbdavo, treniruotėse buvo vienas iš geresnių. Matėsi, kad ir pernai sezono gale Brockas žaidė gerai. Šiemet jis manęs nenustebino. Buvau kažkiek išsigandęs sezono pradžioje, nes Brockas nežaidė visai Australijos rinktinėje, todėl maniau, jog jis nedės kito žingsnio, bet jau kai dėjo, tai dėjo labai rimtą žingsnį.

– Du treneriai, su kuriais jums yra tekę daug dirbti – Željko Obradovičius, šį sezoną laimėjęs Eurolygą su Stambulo „Fenerbahče“ ir Xavi Pasqualis, laimėjęs Graikijos čempionatą su Atėnų „Panathinaikos“. Ar tai yra žmonės, iš kurių daug pasimokėte ir dabar jums šios žinios praverčia kaip treneriui?

– Galvoju, kad tai yra du treneriai, kurie man padarė didžiausią įtaką. Su Pascualiu teko dirbti ir paskutinį sezoną, kai jau pradėjau galvoti apie trenerio profesiją, kai galvojau, ką aš pats daryčiau, ko nedaryčiau. Iš taktikos pusės pas Pascualį buvo daug įdomių dalykų. Džiaugiuosi, kad Pascualis nuėjo į man mylimą komandą „Panathinaikos“. Labai džiaugiausi už jį, džiaugiausi triuškinimu „Olympiakos“ salėje, man tai teikė didelį malonumą. Esu didžiulis „Panathinaikos“ fanas. Ir Željko, ir Pascualis tikrai padarė man didelę įtaką, stengiuosi nepraleisti jų rungtynių, malonu stebėti juos ir jų idėjas.

– Ar stebėdamas Graikijos derbį neišsigandote dėl „Panathinaikos“ žaidėjų ir trenerių sveikatos?
– Prieš penktąsias rungtynes kalbėjo su Pascualio asistentais ir sakiau, kad dabar suprasit, kas yra Graikijos krepšinis. Laimėti paskutines rungtynes išvykoje yra labai sunku. Žaisti krepšinį ir išlaikyti šaltą protą, kai tu momentais tikrai bijai dėl savo gyvybės, yra fantastika. Tuo metu turi galvoti apie krepšinį ir žaisti jį aukščiausiu lygiu, tai yra labai sunku. „Panathinaikos“ komandos paruošimas, koncentracija ir mentalitetas buvo puikus.

– Esate jaunas treneris. Kaip galėtumėte palyginti žaidėjo ir trenerio rutiną. Kas asmeniškai jums yra sunkiau?

– Treneriai dirba ilgiau, turi ruoštis treniruotėms. Kol žaidėjai kelionėse žiūri serialus, mes turime žiūrėti rungtynių įrašus ir joms ruoštis. Laukiu vasaros, kad galėsiu pasivyti vyrukus su filmais ir serialais, kuriuos tikrai mėgstu. Trenerio darbe yra visai kitaip, yra daugiau laiko, daugiau streso. Atsakai ne tik už save, o dar už 12 ar dar daugiau žmonių, atsakai už kelionę ir už bendravimą su spauda, nes kartais tavo kiekvienas žodis yra panaudojamas taip, kaip kažkam galbūt yra geriau. Įtampos treneriui būna tikrai daugiau.

– Kuriuos serialus žiūrėsite, kad pasivytumėte draugus?

– Noriu pasivyti „Game of thrones“, „Suits“, „House of Cards“, „Vikingai“, iš esmės žiūriu tai, ką žiūri visi.

– Minėtoje žiniasklaidą. Ne paslaptis, kad jūsų spaudos konferencijos yra žiūrimiausios ir įdomiausios iš to, ką turime Lietuvoje. Kaip vertinate Lietuvoje žiniasklaidos lygį, ar jaučiate, kad žurnalistika tobulėja ir žurnalistai rašo geresnius straipsnius bei užduoda geresnius klausimus?

– Yra pastovūs žmonės, kurie visada yra aplink krepšinį. Šie žmonės krepšinį seka, jaučiasi, kad juo gyvena. Su tokiu žmogumi man irgi malonu bendrauti, nes mes šnekame ta pačia kalba. Tai yra paprasčiausias bendravimas, tik tiek, kad aš esu prieš kamerą, o žurnalistai ne. Yra ir kitokie žmonės, kurie vaikosi sensacijų, nori kažkokių dalykų ištraukti, tai su tokiais bendrauti nėra jokio malonumo. Viskas paprasta. Su žmogumi, kuris myli savo profesiją, kad ir kokia ji būtų – statybininkas, profesorius ar krepšinio treneris, bendrauti yra malonu, nes tu gali kažką iš jo išmokti. Na, o su kitais yra sunkiau.

Šaltinis: Basketnews.lt|Rytis Vyšniauskas