Lietuvos pionieriai: pirmoji Lietuvos spalvomis apsivilkusi jaunučių rinktinė

"Kaunas buvo mano miestas, o Lietuva - mano žemė, tačiau tai negalėjo pakeisti realybės: mano sostinė buvo Maskva, Sovietų Sąjunga - mano tėvynė. Taip buvo, ir viskas. Negalėjau net įsivaizduoti, kiek ir kaip viskas pasikeis. Atvirai sakant, būdamas vaikas niekada nemaniau, kad Lietuva galėtu tapti atskira valstybe." - savo prisiminimais Šarūnas Jasikevičius dalinosi autobiografinėje knygoje "Laimėti neužtenka".

1990-ųjų kovo 11-ąją dieną pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktas.

"Kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, buvau keturiolikos, nesupratau, kas vyksta. Pamenu, po šio pranešimo pirmąsias per televiziją skaitytas žinias. Žurnalistas staiga sako: "O, dabar naujienos iš užsienio: Maskvoje..." Maskva? užsienis? Čia tai bent naujiena."

Tačiau ne viskas, taip greitai klostėsi. Prireikė dar beveik metų kol pasaulio valstybės pradėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.

"Palengva viskas pradėjo judėti, įskaitant Lietuvos krepšinio federaciją, kuri užmezgė ryšius su FIBA. Vieną dieną išgirdome: "Nagi, vaikinai, po dviejų savaičių bus paskirtas treneris, turėsiantis suburti Lietuvos rinktinę.

Viskas vystėsi labai greitai. Mano pavardė, drauge su kitų vaikinų, kurie treniravosi ir iš kurių turėjo būti sudaryta jaunųjų krepšininkų iki 17 metų amžiaus komanda, atsidūrė laikraštyje. Lietuvos nepriklausomybė kažką išjudino mano galvoje. Tai nebuvo susiję su politika, tiesiog pasidarė įdomu. Buvimas lietuviu, o ne sovietiniu jaunuoliu, suteikė man bauginančią galimybę.

Tada pagaliau atėjo metas žaisti. "Lietuva. Oho, nejaugi viskas tikra?" Buvo neįtikėtina pirmą kartą pamatyti marškinėlius su užrašu "Lietuva". - pasakojo Šaras.

1993-ųjų rugsėjį pagaliau iš Lietuvos buvo išvesta okupacinė kariuomenė, o Lietuva formaliai tapo nepriklausoma valstybe.

"1993-ieji mano šaliai buvo istoriniai metai. O mes buvome tie, kurie turėjo važiuoti atstovauti ką tik atgimusiai šaliai Europos jaunučių (iki 16 metų amžiaus) turnyre vykusiame Trabzone, Turkijoje. Sabonis ir jo kartos žaidėjai, sudarę pagrindinę rinktinę, iš karto pradėjo laimėti medalius (kitaip ir negalėjo būti!), o mes turėjome tapti pirmąją Lietuvos spalvomis vilkinčia jaunučių rinktine."

Tiesa, prieš Europos čempionatą Lietuvos jaunučių rinktinės dar laukė išvyka į Vokietiją. Mainheme vyko tradicinis Alberto Schweitzerio turnyras, kuris buvo vadinamas oficialiu ne FIBA organizuojamu kadetų Pasaulio čempionatu.

Lietuviai nukeliavo iki pat finalo, kuriame laukė JAV rinktinė. 

"Amerikiečiai atrodė profesionaliai: daili apranga, gražūs batai, viskas gražu. Prieš varžybas apsikeitėme dovanėlėmis: mes jiems padovanojome tušinukų, jie mums - marškinėlių su užrašu "USA".

Kova dėl aukso vyko atkakli iki pat rungtynių pabaigos. Likus žaisti 3 sek. amerikiečiai tolimu metimu išsiveržė į priekį 95:92, o paskutinis Šaro bandymas iš vidurio aikštės buvo nesėkmingas.

Po trijų mėnesių Lietuvos šešiolikmečių laukė kelionė į Turkijoje vykusį Europos čempionatą, o Šaras šią kelionė prisiminė taip: "Skridome iš Vilniaus, viskas lyg ir normalu. Tačiau sulipę į lėktuvą sužinojome neįtikėtiną faktą: nėra kėdžių! Turėjome skristi susėdę ant grindų. Per skrydį tariami sirgaliai sėdėjo susispietę ratu, gėrė degtinę, valgė dešrą ir rūkė. Mes juokėmės."

Kartu su Šarūnu Jasikevičiumi į dvyliktuką pateko Marius Janulis, Andrius Jurkūnas, Nerijus Karlikanovas, Arnas Kazlauskas, Marijus Kovaliukas, Vytautas Maceika, Kęstutis Marčiulionis, Saulius Raziulis. Liudas Rimkus, Tomas Saltonas, Kęstutis Šeštokas, Žydrūnas Urbonas ir Žilvinas Žydelis. Komandas vyriausiais treneris - Jonas Kazlauskas.

Galu gale mūsų šalies jaunučiai išvarginti kelionės, bet įkvėpti gero žaidimo Manheime pasiekė Turkiją.

"Europos jaunučių (iki 16 metų) čempionatas Trabzone buvo ypatinga patirtis dar ir todėl, kad tai pats pirmas mano oficialus tarptautinis turnyras. Mes, lietuviai, dar buvome visiškai nežinomi, tačiau turnyras Manheime mus įaudrino. Jautėmės galintys nugalėti visus varžovus."

Turnyre dalyvavo 12 rinktinių padalintų po šešias komandas į dvi grupes. Lietuviai pateko į A grupę kartu su Lenkija, Ispanija, Izraeliu, Čekija ir Graikija.

Pirmąsias dvi vietas grupėje užėmusios rinktinės patenka į pusfinalį.

Lietuva čempionatą pradėjo dramatiška pergale prieš Ispanijos rinktinę. Mačo pabaigoje Rueda baudos metimu galėjo išlyginti rezultatą, tačiau metimas buvo netaiklus ir lietuviai triumfavo 73:72.

Ispanų gretose žaidė Rodrigo De La Fuente su kuriuo vėliau Šaras suvienis jėgas Barselonoje ir pirmą kartą klubo istorijoje iškovos Eurolygos čempionų titulą.

Po sunkios pirmosios pergalės sekė trys įtikinami laimėjai. Kaimynai lenkai sutriuškinti 115:69, vėliau 87:60 atsirevanšuota Izraeliui už pralaimėjimą Panevėžyje ir 80:48 susitvarkyta su čekais.

Tuomet laukė lemiamas mačas su turnyro favorite - Graikija.

"Nuo pusfinalio mus skyrė Graikija. Graikai buvo nepaprastai stiprūs, mes tai žinojome, bet prieš kelias savaites juos buvome įveikę. O Turkijoje sužaidėme visiškai prastai ir rungtynės baigėsi 70:59 jų naudai. Dėl didžiausiu taškų skirtumu pralaimėtų rungtynių užėmėme trečiąją vietą. Graikai laimėjo čempionų titulą, o mums tai buvo smūgis į paširdžius. Jautėmės siaubingai, nes Manheime juos įveikėme, nors tada niekas nebūtų galėjęs to numatyti - atrodė akivaizdu, kad laimės jie." - skaudų pralaimėjimą prisiminė Šaras.

Vėliau neva buvo manoma, kad įvyko sąmokslo teorija ir graikai grupės mače prieš ispanus tyčia pralaimėjo.

Š.Jasikevičiaus vedamai jaunučių rinktinei po pralaimėjimo Graikijai beliko kovoti dėl penktosios vietos.

Lietuviai 72:55 palaužė prancūzus, o dėl penktosios vietos 76:67 nugalėjo italus. Mūsų rinktinė čempionate patyrė vos vieną pralaimėjimą, bet jis užkirto kelią kovai dėl medalių.

Š.Jasikevičius savo pirmame oficialiame turnyre vidutiniškai pelnydavo po 18 taškų.

Jau po metų šios kartos rinktinė į Lietuvą parveš pirmuosius nepriklausomos valstybės aukso medalius.