Būdamas 35 metų Šarūnas Jasikevičius išlieka vienu iš geriausių įžaidėjų Europoje ir tai pasistengs įrodyti artėjančiame Europos čempionate.
Apie spaudimą Lietuvos rinktinėje, beprotiškus graikų sirgalius ir apie kitą Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) pasaulį atakų organizatorius kalbėjo su Rusijos spauda.
– Šarūnai, pastaruosius dvejus metus jūs vasarą neatvažiuodavote į Lietuvos rinktinę. Kokią pagrindinė priežastis, atvedusi jus į komandą šiais metais? – Jasikevičiaus paklausė tinklalapis „Sports.ru“.
– Su treneriu Kęstučiu Kemzūra
palaikome labai gerus santykius nuo senų laikų. Dažnai kalbamės, aptariame rinktinės komandą ir jis visada man sakė, kad norėtų, jog sugrįžčiau, nes jam reikalingas toks žaidėjas, kaip aš. Taip, kad pagrindinės priežastys – puikūs santykiai su treneriu ir tai, kad čempionatas vyks pas mus – Lietuvoje. Tai labai įkvepia.
– O apie ką jūs galvojote, kuomet žiūrėjote į rinktinę iš šalies per paskutinius du sezonus?
– Jei atvirai, tai tuo laiku apie daug ką negalvodavau. 2009 metais Lenkijoje buvo labai keista žiūrėti, kai komanda visą laiką pralaimėdavo. Pernai metais buvo smagu žiūrėti, kaip jie pranoko visus lūkesčius, rodydami puikų žaidimą. Labai džiaugiausi už Kemzūrą ir mūsų jaunus vaikinus. Bet ir vėl buvo keista, šito niekas nelaukė, o jie tiesiog „žudė“ visus.
– Teko girdėti tokią nuomonę, kad iki pergalės pasaulio čempionate Lietuvai pritrūko pasaulinio lygio įžaidėjo. Sutinkate?
– Nemanau, kad pasaulinio lygio įžaidėjas būtų turėjęs didelės reikšmės rungtynėse su JAV. Lietuvos rinktinei vienu metu sutapo daug dalykų, kurie labai laiku suveikė, tai labai svarbu tokiuose turnyruose. Žinoma, reikia dirbti daug, kad tai įvyktų, bet niekada negali garantuoti. Tikimės, kad kažkas panašaus įvyks mums ir šiais metais.
– Jūs jaučiate milžinišką spaudimą, kuris nukrito ant jūsų komandos šią vasarą?
– Nejaučiu spaudimo, bet suprantu, kas už to stovi, ko žmonės laukia iš mūsų. Gaila, kad praradome Liną Kleizą ir Joną Mačiulį, jie mums būtų labai padėję. Tačiau reikia eiti į priekį.
– Ir netgi neateina į galva mintis, kad galite labai nuliūdinti tris milijonus žmonių?
– Nereikia taip globaliai mąstyti. Kai kurie žmonės taip galvoja, bet aš nenoriu koncentruotis į tai. Ši istorija apie tai, kad reikia spausti save kiekvieną dieną treniruotėse, o paskui žiūrėti, kas išeis. Tikiu, kad didžiausias spaudimas yra iš vidaus.
– Kas pagrindiniai Europos čempionato favoritai?
– Šiais metais jų labai daug. Ispanija, Prancūzija, Turkija, Rusija ir Lietuva, todėl, kad mes žaidžiame namuose. Serbija mano manymu labai stipri, jie vieni iš favoritų. Ko gero kažko nepaminėjau, tai tie vaikinai užpyks ir žais prieš mane ypatingai nusiteikę. Kažkur tai septynios komandos.
– Jūs žaidėte praktiškai visose šalyse, kur žmonės eina iš proto dėl krepšinio. Lietuvoje jį myli labiau negu kur kitur?
– Taip, ko gero taip galima pasakyti. Net nesuprantame, iš kur ta aistra šiam žaidimui. Pas mus jau yra turtingos krepšinio tradicijos ir žmonės priverčia mus judėti į priekį. Būti šios kultūros dalimi yra puiku.
– Ar jūsų karjeroje buvo pasitaikę atvejų, kada žiūrovai įsikišdavo į žaidimo eigą?
– O taip, žinoma. Rungtynės tarp Atėnų „Panathinaikos“ ir Pirėjo „Olympiakos“ tai net ne krepšinis. Tai karas. Ten tenka susitaikyti su viskuo – peiliais, monetomis, buteliais. Monetos ir žiebtuvėliai – įprastas dalykas. Graikijoje labai sunku, mano gyvenime nieko panašaus nėra buvę, lyginant su tomis rungtynėmis. Atrodo, kad per paskutinį mano sezoną „Panathinaikos“ gretose atvažiavome žaisti į svečius pas „Olympiakos“ ir per apšilimą jų gerbėjai į mus mėtė betono gabalus. Tikrai didelius betono gabalus. Paskui pažiūrėjau į parketą ir pamačiau ten gulinčius tris peilius... Tai jau buvo nebejuokinga. Atrodo, kad atsakingi žmonės laukia, kol kas rimtai nukentės ir tik tada imsis kažkokių tai priemonių. Todėl, kad kiekvienais metais tai darosi vis beprotiškiau ir beprotiškiau.
– Jonui Valančiūnui tik 19 metų, jis sužaidė tik vienerias rungtynes Lietuvos vyrų rinktinėje. Iš kur jis toks populiarus Lietuvoje?
– Jonas – labai talentingas vaikinas. Jis jau laimėjo tris jaunių lygio turnyrus. Kai tu jaunas, žmonės ypatingai tave palaiko. Pas mus, kaip tik dabar užaugo nauja karta ir turėti tos visos kartos lyderį savo gretose yra tiesiog puiku. Jis kuklus, neskraido padebesiais, atidžiai visų klauso. Todėl jis ir yra ypatingas.
– Jūs su juo jau pademonstravote tarpusavio supratimą. O su kuo jums iš viso buvo maloniausia žaisti savo karjeroje?
– Rinktinėje visada buvo kažkas, kam galima buvo perduoti kamuolį, pradedant Gintarui Einikiui. Buvo netgi Arvydas Sabonis, nesvarbu, kad ir ne pačios geriausios formos. Man sekdavosi su partneriais visose komandose. Tel Avivo „Maccabi“ ekipoje buvo Maceo Bastonas ir Nikola Vujčičius. Atėnų „Panathinaikos“ komandoje – Mike'as Batiste'as. Tokie žaidėjai reikalingi, nes jie gerina tavo žaidimą.
– Šių metų pradžioje palikote Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipą, tvirtindamas, kad su Stambulo „Fenerbahce Ulker“ komanda turite daugiau šansų triumfuoti Eurolygoje. Po keturių trofėjų šiame turnyre, tai jums dar yra svarbi motyvacija?
– Taip, žinoma. Man motyvacija yra kiekvienas turnyras. Atvirai kalbant, nebūtų jos, tai ir nežaisčiau būdamas 35 metų. Bet, kai ateina lemiamos sezono rungtynės, jaučiu, kad noriu laimėti. Kai to nebejausiu arba mano kūnas pasakys, kad laikas sustoti – sustosiu.
– Kuri iš šių keturių pergalių jums buvo ypatinga?
– Jos visos buvo ypatingos, bet su „Maccabi“ parodėme patį geriausią krepšinį, prie kurio ranką pridėjo ir Davidas Blattas. Buvome labai agresyvūs puolime, į mūsų žaidimą buvo gražu žiūrėti ir turėjome puikų kolektyvą.
– Ar jaudinotės, kad neilgai pavyko išsilaikyti NBA? Ar tai buvo tik dar viena lyga jūsų krepšinio kelionėje?
– Neteisingai išsirinkau NBA komandą ir ta klaida man labai pakenkė. Tai visiškai kitas pasaulis, kur ne viskas priklauso nuo tavęs, ypač mainai. Mane išmainė tik todėl, kad mano sutartis buvo lygiai tokia pati, kaip ir kito žaidėjo. Visą vasarą, prieš pereinant į „Panathinaikos“, bandėme susitarti, jog būčiau dar kartą išmainytas. Mums nepavyko ir buvo pavojinga grįžti į „Golden State Warriors" ekipą bei kovoti dėl laiko aikštelėje, nes buvo tikimybė prasėdėti sezoną ant suolelio. Todėl „Panathinaikos“ tiesiog buvo geriausias variantas tuo metu.
– O kokie buvo kiti variantai iš pradžių, be Indianos „Pacers“?
– Klivlendo „Cavaliers“ ir Portlando „Trail Blazers“. Manau, kad reikėjo pasirinkti „Trail Blazers“.
– Jūs nors kiek patenkintas karjera NBA?
– Pirmus keturis mėnesius žaidžiau, buvau nuolat vadovaujantis žaidėjas, negalėjau trokšti kažko daugiau. Galbūt norėjau žaisti penkiomis minutėmis ilgiau, bet tuo metu tai nebuvo labai svarbu. Problema buvo tame, kad nejaučiau malonumo, tai buvo komanda, kur žaidėjai neatitiko charakteriais. Dar buvo mano klaida, kad nebuvau pasiruošęs NBA fiziškai ir kažkur po 50 rungtynių tas ritmas man pasidarė sunkus. Antram sezonui pasiruošiau geriau, vėl žaidžiau pirmus tris mėnesius, o paskui iš niekur nieko atsirado tas keitimas. Kai atvažiavau į Oklendą, tiesiai iš oro uosto nuvykau pas vyriausiąjį trenerį Doną Nelsoną ir jis manęs paklausė: „Kas tu per žaidėjas?“. Pagalvojau: „Jis juokauja?“. Jie gi ką tik mane išmainė į savo komandą. Pristačiau save, bet supratau, kad nesu komandos plano dalis.
– NBA žaidimo lygis yra daug aukštesnis negu Europoje?
– Jis aukštesnis, bet ne tiek daug. Atvirai kalbant, man patiko NBA. Man patinka žaisti, o ten būdavo 3-4 rungtynės per savaitę. Bet kas sutiktų žaisti, o ne treniruotis. Man patiko keliauti ir apskritai visa ta atmosfera, bet aš nežaidžiau ir tai buvo labai sunku psichologiškai. Čia yra nemažai procentų sėkmės. Reikėjo važiuoti į komandą, kuri „draugauja“ su europiečiais krepšininkais. Maniau, kad teisingai pasirinkau vietą, nes nuolat kalbėdavausi su Larry Birdu
ir Ricku Carlisle. Jie tikrai labai norėjo gauti mane. Jie paskui manęs atsiprašinėjo, bet man nuo jų atsiprašymų lengviau nebuvo. Praradau dvejus metus savo karjeroje.
– Kurią pusę palaikote ginče, kuris atvedė NBA į lokautą?
– Nesuprantu, kodėl klubų savininkai sako, jog negauna pelno. Man kaip tik atrodo, kad jų reikalai klostosi neblogai. Nors suprantama, kad mažesniems klubams sunkiau užsidirbti. Bet dabar, kaip suprantu, savininkai nori daug ką paimti iš krepšininkų, pavyzdžiui garantuotas sutartis. Paskutinį kartą, kai buvau Tel Avive, bendravau su Tony Parkeriu, kuris yra NBA žaidėjų atstovas. Jis man paaiškino detales ir tai iš tiesų yra labai sudėtinga. Aš ne žaidėjų pusėje, juk nebežaidžiu NBA. Būtų įdomu išgirsti klubų savininkų nuomonę. Štai skaičiau pavyzdžiui, kad Atlantos „Hawks“ klubą pardavė už 400 mln. JAV dolerių. Jei jei nėra naudinga, tai kam pirkti? Ir jeigu pas tave po to banke lieka 20 milijardų, tai ko skųstis? Žinote, nekenčiu krepšinio verslo pusės, bet mums, deja, reikia su tuo gyventi.
– Kas šiandien yra geriausias pasaulyje įžaidėjas?
– Deronas Williamsas. Jis man labiausiai patinka. Jis taip pat kitą sezoną žais Turkijoje, taip kad, pažiūrėsime.
– O kaip gi Derrickas Rose'as?
– Jis man irgi patinka, bet jis neturi Williamso metimo. Nors su MVP titulu
nepasiginčysi. Savęs su tais vaikinais nelyginu, todėl, kad jie pernelyg aukštai šoka ir pernelyg greitai bėga.
– O tarp europiečių?
– Parkeris. Eurolygoje, ko gero, Dimitris Diamantidis. Man patinka žmonės, kurie įvairiais būdais daro įtaką žaidimui, būna lyderiais komandoje. Diamantidis, be abejo, nuostabus žaidėjas ir dar puikesnis žmogus. Milošas Teodosičius? Su juo viskas tvarkoje, bet mes neturime teisės mėgti vaikinus iš „Olympiakos“.
– Tarp jūsų dviejų buvo kažkokia istorija, kurioje jis nelabai gražiai pasielgė.
– Nelabai ten ypatingai didelė istorija. Tiesiog, kai dažnai žaidi vienas prieš kitą tokioje beprotiškoje aplinkoje, kažkas tai būtinai nutiks. Kaip jis bepasielgtų, tai jo pasirinkimas. Gal jo toks stilius, bet „YouTube“ paprastai nemeluoja.
– Būnant vyresnio amžiaus didžiu žaidėju, ar realu ko nors išmokti naujo?
– Žinoma. Tame ir yra visas grožis šio žaidimo. Kiekvieną dieną įvyksta kažkas naujo. Visi juokauja, kad išmokau žaisti gynyboje, tik kai man sukako 30 metų. Bet kokiame amžiuje galima tobulėti.
– Kas jums labiausiai patinka krepšinyje?
– Rūbinė. Ypatingai, jei tu esi gerame kolektyve, pavyzdžiui – rinktinėje. Būtinai bus juokai, istorijos apie tai, kaip kas praleido praėjusį vakarą, paprastos, žmogiškos istorijos. Tikriausiai, kai baigsiu karjerą, šito man trūks labiausiai. Po pergalių tai pati geriausia vieta, kur gali atsidurti.
– Ar jau pagalvojate apie tai, ką darysite baigęs žaidėjo karjerą?
– Atvirai kalbant – ne. Suprantama, kad kažkaip tai bus susiję su krepšiniu, bet kol kas neturiu aiškios vizijos – ar noriu būti treneriu, skautu arba dar kuo. Bet ko gero ne žurnalistu. Dieve, tikrai ne žurnalistu! Nepagalvokite, nieko neturiu prieš, bet paprastai malonus pokalbis būna vienas iš dešimt atvejų. Kituose atvejuose mane tiesiog bando išprovokuoti garsiai antraštei. Man labai patinka dirbti su vaikais. Visos stovyklos, kuriose dalyvavau, man beprotiškai patiko. Ir galbūt tai ir yra, kur rasiu save ateityje.
2003-ųjų metų Europos krepšinio čempionato finalas. Lietuvos rinktinė po 8 metų pertraukos vėl pateko į pirmenybių finalą, kuris šalies istorijoje jau buvo ketvirtasis. Šarūno Jasikevičiaus vedama rinktinė iki finalo žengė be pralaimėjimų kaip ir jų varžovė Ispanija. Pakeliui iki finalo mūsų rinktinė įveikė Latviją, Izraelį, Vokietiją, vėliau ketvirtfinalyje Serbiją ir Juodkalniją, bei pusfinalyje Prancūziją. Ir liko žengti vienintelį žingsnį link čempionų titulo. Lietuviai visų rungtynių metu prieš Ispaniją laikė iniciatyvą savo rankose ir 93-84 įveikė savo varžovus, bei tapo trečią kartą šalies istorijoje Europos čempione.
VS
