Š.Jasikevičius: "Tapti labai geru krepšininku - buvo mano tikslas"

2014-06-24
Šarūnas Jasikevičius lyg vaikas džiaugėsi pirmuoju šalies čempiono titulu, nors troškulio laimėti tai dar nenumalšino. Tačiau krepšinio aikštės burtininkas ir pats supranta: artėja laikas apsispręsti ir galbūt apsivilkti trenerio kostiumą.

Tuometis popiežius Jonas Paulius II palaimino emocingą, užsispyrusį paauglį Š.Jasikevičių ir šis palaiminimas, atrodo, įžaidėją lydi iki šiol.

Nors 1993-iaisiais popiežiaus palaiminimas nežadėjo didelės karjeros, jis suteikė viltį, kad kelio pradžia bus sėkminga.

Į Jungtines Amerikos Valstijas mokytis ir žaisti susiruošęs Š.Jasikevičius išpešė tėvų pritarimą, o kelionės išvakarėse visą šeimą palaimino Kaune tuomet viešėjęs popiežius.

„Šarūnai, tau tikriausiai seksis“, – neramia širdimi išlydėdama sūnų už Atlanto tąsyk vylėsi Rita Jasikevičienė. Ir Šarūnui sekėsi. Aštraus proto ir liežuvio įžaidėjas per pastaruosius du dešimtmečius tapo viena ryškiausių Europos žvaigždžių.

Visą karjerą svajojęs žaisti numylėtoje vaikystės komandoje Kauno „Žalgiryje“ karjeros saulėlydyje Š.Jasikevičius pagaliau apsivilko ir žalius jos marškinėlius, šį sezoną pirmą kartą tapo LKL čempionu ir atsidūrė kryžkelėje: dar žaisti krepšinį ar vis dėlto pradėti kitą – trenerio – karjerą.
Jis vis dar garbina krepšinį, o treniruotis jam nėra kančia. 

Tačiau metai daro savo, o didelių krūvių iškankintas kūnas vis ilgiau ilsisi net ir po menkesnių traumų.

Atvirame interviu „Lietuvos rytui“ 38 metų Š.Jasikevičius prisipažino, kad šį sezoną jau sulaukė pasiūlymų tapti treneriu ir tokia galimybė jį vilioja.

– Šarūnai, jūsų trofėjus sunku suskaičiuoti, o kokią vietą šioje kolekcijoje užima LKL čempiono žiedas?
– Jis vienas iš svarbių, nes pirmasis.

Būdamas vaikas nedaug kartų tapau Lietuvos čempionu. Tais laikais vaikų čempionatai vykdavo porą kartų per metus ir mes dažnai juos pralaimėdavome. 

Mūsų Kauno sporto mokyklos komanda buvo vėlyvo brendimo, tad Lietuvos čempionatą laimėjo tik kokius tris keturis kartus.

Todėl labai malonu tapti Lietuvos čempionu. Juolab kad vis mažiau tikėjau, jog kada dar žaisiu „Žalgiryje“ ir su juo laimėsiu LKL.

– Dar prieš dešimt metų būdamas karjeros viršūnėje esate užsiminęs, kad dažnai turite žaisti su skausmą malšinančiais vaistais. 

Ar krepšinis jums vis dar teikia malonumą?
– Teikia. Gal tada manęs blogu metu paklausė apie tuos vaistus. Pasitaikė, kad sezono pabaigoje ar po vasarų, kurias praleisdavau rinktinėje, jaučiausi persisotinęs, viską skaudėjo. 

Bet pailsi, susitvarkai traumas ir viskas pasikeičia. Tikrai ne visą karjerą žaidžiau su nuskausminamaisiais, bet pasitaikė blogų periodų, kai atrodė, kad žaisti jau nebesinori.

Vis dėlto krepšinis mane visada nuteikdavo teigiamai, suteikdavo daug emocijų ir didelį malonumą. Visą laiką sakydavau, kad tai geriausia pasaulyje profesija ir aš nenoriu daryti nieko kita.

– Vertindamas šį sezoną „Žalgiryje“ esate užsiminęs, kad vasario pradžioje buvote geros formos, bet paskui sustabdė nugaros trauma, ir vėl reikėjo laiko pasiekti buvusią formą. Ar ši trauma irgi rodo, kad esate ne geležinis?
– Vaistus, kuriuos vartoju prieš varžybas ir treniruotes, vartoja 50 procentų žaidėjų – nesu išskirtinis. Tai tikrai nebuvo kas nors baisaus, tai buvo paprastos mikrotraumos, kokias patiria kiekvienas krepšininkas. 

Prieš dešimt metų atsigauti po tokių traumų užtekdavo dešimties dienų, o dabar tai užtrukdavo nei tris savaites. Juolab kad tos traumos atsirasdavo iš nieko. Manau, kad tai vis dėlto yra amžiaus padarinys.

– „Žalgirį“ vadinote vaikystės svajonių komanda. Ar išsipildžiusi svajonė buvo tokia, kokios tikėjotės?
– Ne, nebuvo, nes su metais svajonės keičiasi. Taip, ta svajonė buvo likusi, bet ne tokia stipri. Tiesą sakant, vienu metu net buvau ją palaidojęs. Ir staiga ji tapo realybe.

Spręsdamas, kur žaisti, įvertinau visus variantus ir „Žalgiris“ tikrai buvo geriausias. Turėjau derintis prie šeimos ir žinojau, kad šeimai Kaune bus gerai, kad vaikai neturės bėdų dėl darželių kaip kai kuriose kitose šalyse. Vaikai kalba lietuviškai, todėl jiems gerai lietuviškame darželyje. Neabejojau, kad ir mums su žmona čia bus gerai.

Kai turi vaikų, ne vaikiškų svajonių sieki, o svarstai, kur bus geriau šeimai. Dabar kiekvienas mano sprendimas yra šeimos sprendimas. Todėl į Kauną nusprendėme važiuoti kaip šeima.

Kita vertus, visada žinojau, kad Kaune žaisti bus labai sunku. Čia publika labai daug reikalauja, žmonės nelabai supranta, kad atvažiuoja ne tas žmogus, kuris prieš dešimt metų buvo visai neblogas žaidėjas.

Atvažiuoja 38 metų krepšininkas, o reikalavimai jam tokie pat, kokie buvo prieš dešimt metų.
Reikalauti yra gerai ir aš pats iš savęs daug reikalauju, bet kai kurie dalykai paprasčiausiai nelogiški. Buvo labai sunku.

– Tačiau sunku patikėti, kad jūs pasiduodate spaudimui, kad reaguojate į šalutines pastabas.
– Reagavau, nes visus metus į mus žiūrėjo labai neigiamai. Todėl, kad pralošinėjome.

Kad ir su kuo kalbėdavau, paaiškėdavo, kad visos strėlės lekia į, galima sakyti, garsiausią pavardę. Nesvarbu, kad žaidėjui jau 38-eri ir iš jo telikusi pavardė.

Visada norėjau ir noriu, kad komandai būtų gerai, bet vis dėlto pastebėjau, kad žmogus mažiausiai gerbiamas namuose. Taip ir dėl krepšininkų. 

Lietuviai labiau gerbiami užsienyje – Italijoje, Ispanijoje, kitur, ne Lietuvoje.

– Gal tai dėl to, kad lietuviai be proto myli krepšinį, todėl krepšininkams ir atrodo, kad iš jų reikalaujama itin daug?
– Galbūt.

– Kai „Žalgirio“ arenos pranešėjas visu balsu kaukdavo: „Šaaaaaaaaaaaaaaras“, virpuliai per kūną nubėgdavo?
– Nelabai, nes nesu prie to pratęs – užsienyje taip niekas nerėkia. Net Graikijoje.

Man svarbiausia – ne parodomasis dėmesys, o gerai žaisti ir laimėti. Tik kad tų pergalių, bent jau svarbių, vis nebuvo.

Kelias neblogas pergales iškovojome pirmajame Eurolygos etape, „Top 16“ nugalėjome Madrido „Real“, paskui buvo LKL pusfinalio serija su Vilniaus „Lietuvos rytu“, bet itin skambių pergalių taip ir nebuvo.

Visas sezonas buvo tikrai labai sunkus. Žinojau, kad bus nelengva, bet nemanau, kad kas nors galėjo atspėti, jog bus taip sunku.

– Kai 1998–1999 metais, grįžęs po studijų Merilando universitete, pradėjote profesionalo karjerą, iš karto tapote komandos lyderiu ne tik aikštėje. Su „Lietuvos rytu“ keliaudamas į varžybas įsitaisydavote autobuso gale ir šmaikščiais juokais linksmindavote komandą.

Šį sezoną su „Žalgiriu“ važiuodavote autobuso gale ar sėsdavote į priekį, kur paprastai sėdi vyresni ir ramesni komandos žaidėjai?
– Pati maloniausia krepšininko gyvenimo dalis – juokai, drabužinė, komandos draugų susiėjimai ir komandos atmosfera. 

Manau, kad šįmet Lietuvos čempionatą laimėjome tik dėl to, kad tarp vyrų išliko nepaprastai geri santykiai.

Visi žinojo, kad truputį vėluoja algos, visi išgyveno dėl nesėkmių, visi jautė įtampą dėl tų pralaimėjimų ir trenerių pasikeitimo. 

Bet vienas dalykas, kuris visą sezoną liko toks pat, – neįtikėtina atmosfera drabužinėje.
Ten visą laiką visi juokavo, visi buvo drauge. 

Tikrai tikiu, kad būtent dėl tų nuostabių santykių sezono pabaigoje sugebėjome laimėti lemiamas rungtynes ir tapti čempionais.

O autobuse man, Pauliui Jankūnui ir Robertui Javtokui priklausė trys galinės sėdynės.
Linksmindavome visus.

– Buvote vienas labiausiai patyrusių „Žalgirio“ žaidėjų.
Komandos draugus rikiuodavote tik aikštėje ar ir drabužinėje pasakydavote pastabų, kokią įkvepiančią kalbą?
– Tai buvo sezonas, kai ir man reikėjo nemažai kalbėti, drąsinti ir drausminti – atlikti kitokį, ne tik įžaidėjo, vaidmenį. Tiesą sakant, visada tai darydavau, dariau ir šį sezoną.

Dažnai kalbėdavomės apie krepšinį. Pavyzdžiui, kaip geriau elgtis esant vienai ar kitai situacijai. Jaunesni ir patys ateidavo pasikalbėti, pas kitus aš pats nueidavau. Dažniausiai tai būdavo malonus pokalbis, nors pasitaikė visko. Kai klausia patarimo, sakau tiesą, kad ir kaip kartais nemaloniai ji skambėtų. Viskas dėl galutinio rezultato.

– Lietuvoje žaidėte 1998–1999 metais. Šalies čempionatas po 15 metų yra stipresnis ar silpnesnis?
– Gerokai stipresnis – į Lietuvą viena po kitos grįžta „amerikoniukų“ kartos – žaidėjai, per Steponą Kairį išvykę studijuoti ir žaisti į JAV. Tie krepšininkai atrodo tikrai neblogai.

Sunku pasakyti, kiek ekonomiškai sustiprėjo Lietuvos komandos, nes šis sezonas buvo keistokas. Lyderiams – ir „Žalgiriui“, ir „Lietuvos rytui“ – jis buvo nekoks, todėl kitos komandos šalia jų atrodė geriau nei įprastai. Bet LKL lygis tikrai šoktelėjo.

– Ar LKL mažojo finalo serija tarp „Lietuvos ryto“ ir „TonyBet“ jums buvo įdomi?
– Kartą drabužinėje po treniruotės, kol šaldžiau kojas, užmečiau akį. 

Vis dėlto tai krepšinis, kuris man visada įdomus. Kartais ir moterų krepšinį pasižiūriu. Bet visiems buvo aišku, kad „Lietuvos rytas“ laimės tą seriją, todėl negaliu sakyti, kad dėl jos keičiau savo dienotvarkę.

– Lietuvos rinktinėje debiutavote 21-erių ir po daugybės metų, kai kiekvieną vasarą buvo tiesiog meldžiamasi, kad Š.Jasikevičius būtų sveikas ir galėtų atvykti, šiemet į rinktinę esate nebekviečiamas.
– Jei būtų pakvietę, būčiau nevažiavęs – dėl to apsisprendžiau gana anksti. Paprastai sprendimą dėl rinktinės priimdavau balandį ar gegužę atsižvelgdamas į tai, kaip jaučiuosi. Šį sezoną jau gruodį ar sausį tikrai žinojau, kad į rinktinę nebevažiuosiu.
– Pastaraisiais metais opiausia Lietuvos rinktinės bėda – įžaidėjų stygius. Niekaip neatsiranda visavertės jūsų pamainos. Svarstydami, kodėl vis neužauga naujas Š.Jasikevičius, vaikų krepšinio treneriai pabrėžė, kad retas dabar nori aikštėje dirbti, nes būti įžaidėju reiškia dirbti dėl kitų.
 
Jūsų sėkmę krepšinyje lėmė talentas, darbas, palankiai susiklosčiusios aplinkybės?

– Kai augau, mažai mano bendraamžių turėjo tikslą tapti labai gerais krepšininkais. O tai buvo mano tikslas. Turėjau pavyzdį, kaip to siekti, – Rimantą Kaukėną. Mačiau, kaip ir kiek jis dirba, kad tai pasiektų, todėl stengiausi į jį lygiuotis.

Supratau, kad esu talentingas, bet ne tik tai man buvo svarbu. 

Nežinau žaidėjų, kurie po treniruočių ar varžybų tiek laiko praleistų prie vaizdo peržiūrų, kurie tiek analizuotų ir savo klaidas, ir gerus dalykus. 

Krepšinis – mano gyvenimas, todėl man tai buvo natūralu.

Pasirinkus šią profesiją reikia labai daug dirbti, todėl stengiausi nenukirtinėti kampų, ypač atėjęs į profesionalųjį krepšinį. 

Man visada buvo svarbu „atidirbti“ pinigus, kuriuos gaunu, žaisti šimtu procentų, nes to iš tavęs tikisi žmonės. 

Aš tai ir dariau ir man nebuvo sunku, nes krepšinį žaisčiau ir ne dėl pinigų.

Jeigu nori būti labai geras, tavo profesija turi būti tavo gyvenimas. Jei taip nėra, labai geras niekada netapsi.

– Jūsų, krepšininko, karjerai artėjant prie pabaigos prisipažinote, kad norėtumėte likti krepšinyje, todėl pasvarstote, kad galėtumėte būti treneris. Ar jau sekate Lietuvos krepšinio tendencijas, stebite jaunąją kartą?
– Stebiu. „Žalgiryje“ tam skyriau nemažai laiko – pažiūrėdavau jaunimo rungtynes, paklausinėdavau, kas ir kaip. Įdomu, kas per krepšininkai auga.

Tiesą sakant, nemanau, kad mums stinga talentų. Jei įvertintume, kokia maža valstybė esame, tų talentų turime pakankamai. Todėl nesuprantu, kodėl visi panikuoja, kad neturime naujo pajėgaus įžaidėjo.

Kitų šalių komandos neturi tokio „centro“ kaip Jonas Valančiūnas!

Mūsų jaunimo komandos kiekvieną vasarą kala medalius. Vyrų rinktinė pernai laimėjo Europos čempionato sidabrą. 

Nėra taip blogai, kaip esame linkę manyti.


– Ryškiausi jūsų karjeros momentai: gal yra pataikytas metimas, kuris iki šiol kelia virpulį, ar nepataikytas, dėl kurio vis dar graužiatės?
– Širdį labiausiai glosto titulai: Europos čempionato Švedijoje auksas, Eurolygos čempionų taurė, Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronza.

Greta titulų visada būna ir karčių dalykų: labai nuvylė 2004 m. Atėnų žaidynių pusfinalis su italais, nes turėjome realių galimybių žaisti finale.

Bet pažvelgęs atgal vis dėlto galiu įvertinti, kad esu iš tų, kuriems nepaprastai gerai sekėsi, todėl nenoriu varyti Dievo į medį, nes jis ir taip daug man davė. Nesitikėjau tokios karjeros. Galbūt dar anksti apie ją kalbėti, galbūt dar išeisiu žaisti, o galbūt ir ne.

– Per įspūdingą karjerą išmėginote jėgas ir NBA, tačiau tai viena skausmingų patirčių, nes neturėjote galimybių ir progų įrodyti, kodėl Europa daugybę metų taip vertina šį, jūsų žodžiais, „lėtą, storą baltaodį“.

Kaip vertintumėte Manto Kalniečio galimybes NBA, kurios klubai jau pastebėjo jūsų pamaina Lietuvos rinktinėje tapusį įžaidėją?
– Svarbiausia, kad Mantui tiktų treneris ir komanda. Tokių kaip Mantas NBA yra daug, todėl svarbu, kad treneris suprastų, ką M.Kalnietis gali ir ko ne.

Svarbu, kad tai suprasdamas treneris atskleistų geriausias Manto puses. Tik tokiu atveju M.Kalniečio karjera NBA būtų nebloga.

Kitu atveju jis jau sausio mėnesį grįžtų į Europą. Mat NBA yra nedaug trenerių, suprantančių Europos krepšinį. Todėl prieš važiuojant į NBA pirmiausia patarčiau išsiaiškinti, ko iš M.Kalniečio tikimasi. 

Ar jam būtų leidžiama žaisti taip, kaip jis supranta ir moka, ar vis dėlto būtų bandoma jį padaryti kuo nors kitu.

Jei vis dėlto kuri nors NBA komanda Mantą pakviestų tik dėl to, kad jai reikalingas būtent tos pozicijos žaidėjas, gali būti labai blogai.

– Koks Š.Jasikevičius tėvas sūnui ir dukteriai?
– Jei ką nors daro gerai, pasakau „bravo“, jei negerai, pasakau, kad taip negalima. Jei vis dar neklauso, pastatau trumpam į kampą.

Stengiuosi būti griežtas ir teisingas, nežinau, ar visada tai pavyksta, bet tikrai žinau, kad man labai patinka būti tėčiu.

– Esate užsiminęs, jog nenorėtumėte, kad pustrečių metų sūnus Lukas ir beveik ketverių metų duktė Aila taptų profesionaliais sportininkais.
– Sūnus be kamuolio neina į lovą, tad dėl šio klausimo gali būti problemų.

Matant, kad jis visur su kamuoliu ar tai, kaip po namus tampo golfo lazdą, galima daryti išvadą, kad sportas jam patinka. Jei taip, kodėl ne – tik į priekį.

Duktė, ačiū Dievui, labiau linkusi į muziką ir baletą. Tad kol kas visai gera kombinacija išeina.

– Svarstote, kur įsikursite ateityje?
– Nežinau, man atrodo, kad gyvensime ten, kur dirbsiu. 

O Europos krepšinio klubuose darbas trunka apie 10 mėnesių ar ilgiau. Todėl bent jau artimiausiais metais mūsų šeimos laukia čigoniškas gyvenimas – kaip ir iki šiol.

– Esate sakęs, kad gyvenime nieko nedarote taip gerai, kaip žaidžiate krepšinį. Ar vis dar patvirtintumėte šį teiginį?
– Žinoma. Juk daugiau nelabai ką ir moku. Jei reikėtų užsiimti kuo nors kitu, pereinamasis laikotarpis būtų neišvengiamas. Juk krepšinį žaidžiu nuo šešerių metų.

Merilando universitete studijavau politiką, kuri man labai įdomi, bet kartu tai yra ir žiauri profesija. 

Todėl politikoje savęs tikrai nematau. Labai norėčiau, kad visas mano gyvenimas būtų susijęs su krepšiniu, nes jis man teikia didžiausią malonumą. Be to, šioje srityje galima rasti tikrai gerą darbą.

Šaltinis: lrytas.lt /

0 comments:

Rašyti komentarą