Pasiūlymų svetur išvykti atsisakantis Jasikevičius: "Žiauriai myliu "Žalgirį"

Trys. Tiek pasiūlymų palikti Kauno „Žalgirį“ ir išvykti į kitą Eurolygos komandą turėjo Šarūnas Jasikevičius vien šį sezoną.

Ne vasarą, ne prieš sezoną, o jau prasidėjus sezonui trys komandos kreipėsi į Šarą ir norėjo jį persivilioti pas save.

Bet Jasikevičius visus pasiūlymus atmetė, lieka Kaune ir tuo mėgaujasi.

„Aš esu patenkintas toje vietoje, kurioje esu. Aš myliu savo klubą. Žiauriai. Man labai lengva atsiduoti darbui, kai dirbu šiame klube“, – interviu tinklalapiui „BasketNews.lt“ sakė Jasikevičius.

Kaip žaidėjas, Šaras Kaune žaidė tik savo paskutinį profesionalios karjeros sezoną. Po sezono jis liko Kaune ir užėmė trenerio asistento postą, o įpusėjus antrajam sezonui, šių metų sausį, Jasikevičius perėmė vyriausiojo trenerio postą.

Pirmieji metai vyriausiojo trenerio poste baigia pasibaigti, o Jasikevičiaus diriguojamas „Žalgiris“ demonstruoja vis geresnį žaidimą. Laimėję tris kartus per paskutines ketverias rungtynes, kauniečiai Eurolygoje pakilo į vienuoliktąją turnyrinės lentelės vietą.

Šią savaitę „Žalgiris“ nutraukė ir pralaimėjimų Eurolygoje išvykose seriją, kai Belgrade 88:79 įveikė vietos „Crvena Zvezda“. Tai buvo pirmas kauniečių laimėjimas svečiuose po 11 iš eilės nesėkmių.

Pokalbis su „Žalgirio“ treneriu – apie pamokas per pirmuosius metus vyriausiojo trenerio poste, apie nevaldomas emocijas ir apie besąlyginę meilę „Žalgiriui“.

– Prieš kelias savaites, pažiūrėjus į jūsų artimiausią Eurolygos grafiką, matėsi, kad iš ketverių rungtynių trejos yra laimimos. Visas trejas laimėjote, o taip pat ir kovėtės Maskvoje, kur pralaimėjote tik pabaigoje. Ar gali ši sėkminga atkarpa apversti komandos sezoną į gerąją pusę?
– Parodys laikas. Bet iš kitos pusės, šitoje Eurolygoje negalima taip kalbėti, kad turite laimėti vienas ar kitas rungtynes. Tam, kad laimėtume, mes turime persilaužti per save. Taip, skaitau spaudą, ir daug kas rašo, kad atvažiuoja „Galatasaray“, ir visi sako, kad čia jau reikia laimėti, čia jau pergalė yra. Bet apie ką mes šnekame? Šnekame apie komandą su 9 amerikiečiais, eilė iš jų žaidė NBA. Mes užsikeliame tokius tikslus, kaip „turime laimėti“. Aišku, visi žiūri į turnyrinę lentelę ir dėliojasi (kurias komandas galima įveikti). Bet iš tikro, tai labai sunku. 

Iki šiol kas man labiausiai patiko, kad į visas rungtynes vyrai ėjo kautis. Galvoju, kad sezono pradžioje išvykose ėjo kautis nelabai tikėdami, kad gali laimėti, bent jau giliai viduje. Aš jiems taip sakau. Jie daugiau mažiau eina kautis ir pažiūrėti, kas bus. Tikiuosi, kad pergalės ir ne tik mano kalbos jiems įrodys, kad jie gali laimėti. O ar čia bus sezono persilaužimas, velnias žino. Pažiūrėsime, gal.

– Mano mintis buvo labiau tokia, kad komanda šiuo atveju patvirtino į ją dėtus lūkesčius. Tai buvo varžovai, su kuriais buvo galima tikėtis pergalės, ir „Žalgiris“ juos sugebėjo nugalėti.
– Taip, čia galima daug kalbėti. Mano galva, „Daruššafaka“ namie irgi buvo aplošiama. „Maccabi“ buvo aplošiamas namuose. Bet visko nelaimėsi. Realiai, kas kartą, kai kažką nugalime, mes nugalime geresnę komandą. Taip, mes turime savo stiprybių, bet vyrams reikia atsiduoti maksimaliai, kad laimėtų.

– Kai komandos santykis vienu metu buvo 1-5, ar kilo kokių abejonių, kad ne viskas gerai?
– Ne, nebuvo. Mes būdavome labai arti pergalių. Ir daug žaidėjų, kuriuos mes matėme kiekvieną dieną treniruotėse, nesužaisdavo rungtynėse. Viskas susideda į paprastas dalykus. Yra tavo treniruočių įpročiai, elgesys, kurį matome kiekvieną dieną, ir tavo talentas. Jie turi talento, jie tikrai daug dirba, jie komandoje yra labai artimi vienas kitam. Manau, nėra sunku pastebėti tą gerą atmosferą rūbinėje. Dvejonių jokių nebuvo, tik tiek, kad nemalonu. Atrodė, kad galėjome būti 3-3, o buvome 1-5. Bet dabar dėl to balanso žiūrėti atgal nėra logikos.

– Kalbant apie tą jūsų paminėtą komandos artumą – ar į tai jums reikia įsikišti, ar komanda rūbinėje pati tai išsisprendžia?
– Ne, nereikia. Atsimenu, kai dar žaidžiau paskutinį sezoną „Žalgiryje, mes dažnai pralaiminėjome, arba pernai patekę į „Top 16“ etapo grupę buvome visai ne tame lygyje, bet „Žalgiryje“ pastarąjį dešimtmetį ar paskutinius 7-8 metus nėra jokių problemų su atmosfera. Ji yra absoliuti komandos stiprybė.

– Prieš sezoną buvo daug kalbėta apie naują Eurolygos formatą. Dabar sužaista lygiai trečdalis reguliariojo sezono, tai galima kažkokias išvadas daryti. Ar pasiteisino ši reforma?
– Fantastika. Čia yra nerealiai sunku, bet „Žalgiriui“ būti tarp 16 komandų yra nerealu. Tai yra absoliutus elitas. Eurolyga yra vau, tikrai. Tai organizacija, kuri stebina savo progresu, kyla kiekvienais metais, viską gerina. Dėl to kažkiek pikta dėl to karo su FIBA, nes nereikia būti dideliu ekspertu, kad suprastumei, kad Eurolyga eina didžiuliais žingsniais į priekį.

– Po kelių Eurolygos rungtynių šiemet iš jūsų lūpų skambėjo pikti žodžiai Eurolygos teisėjų atžvilgiu. Kaip sprendėsi ta situacija?
– Daug su jais kalbame. Yra tikrai didelis abipusis bendravimas. Ir aš pats dažnai bendrauju su (Eurolygos teisėjų direktoriumi) Richardu Stokesu, ir Paulius Motiejūnas labai daug šneka. Tenka siųsti vaizdo reportažus. Tai nemalonus procesas. Mes iš teisėjų nenorime jokios pagalbos, bet mes turime ginti savo interesus. Jeigu dėl to tenka atlikti nemalonių dalykų, tai toks jau darbas.

– Kaip lyga reagavo dėl tų pareiškimų? Ar buvo kokios baudos?
– Dar nebuvo, gal bus. Viskas sakoma su mintimi. Prieš sakydamas skambias frazes, aš pasitariu ir su prezidentu, ir su kitais. Po vienų, po antrų rungtynių to nesakiau, bet pasidarė tendencija. Visada galvoju, kad geras ir blogas teisėjavimas sezono metu išsilygina. Kartais su teisėjais tau pasiseka, kartais tave „nušvilpia“. Čia gyvenimas, jie irgi žmonės. Bet susidarė taip, kad keliose rungtynėse iš eilės tas pats. Kitas dalykas, bandėme daryti, kad keistųsi teisėjų skyrimas. Eurolygoje paprastai teisėjauja du geresni, labiau patyrę teisėjai, ir vienas jaunesnis. O mes beveik niekada negaudavome tų aukščiausio lygio teisėjų. Todėl tiesiog kovojome dėl savo interesų ir tiek.

– Kalbant apie pražangas, iš jūsų dažnai girdime frazę apie pražangas iki bonuso ir po bonuso. Ar galite paaiškinti mažiau besidomintiems skaitytojams, ką tai reiškia?
– Jeigu padarai klaidą, iki ketvirtos komandinės pražangos gali tai ištaisyti prasižengdamas. Tada vietoje prasiveržimo ir dviejų taškų, varžovas eina išsimesti kamuolio iš užribio. Taip, tavo žaidėjai tada renka pražangas, bet protingi žaidėjai žino, kada prasižengti, o kada – ne. Nesakau, kad mano žaidėjai nėra protingi, bet sakau, kad šioje situacijoje mes esame nepatyrę. Tam darome specialius pratimus, treniruojamės dėl to.

– Šių metų pradžioje perėmėte „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio postą ir turėjote komandą, kurios akivaizdūs trūkumai buvo matyti visiems. Vasarą galėjote susikomplektuoti komandą pagal save ir darbus tarsi pradėti nuo nulio. Ar šį sezoną rungtynės kainuoja mažiau nervų nei praėjusį sezoną?
– Kiekvienose rungtynėse tas pats. Čia priklauso nuo žmogaus charakterio. Jeigu esi įpratęs jaudintis, visą laiką mąstyti, tai negali tiesiog paspausti kažkokio mygtuko ir viską išjungti. Aš tokio mygtuko neturiu. Seniai nekovoju su savimi, kaip yra, taip.

Praėjusiais metais buvo sunku, kai neturėjome metikų. Atrodo, susikuriame progas, bet negalime pataikyti. Mes šnekame apie įvairiausias taktikas, bet treneris atrodo žymiai protingesnis, kai krepšininkas pataiko į krepšį. Atrodo, kad kažką supranti (šypsosi). Rungtynėse su „Crvena Zvezda“ buvau labai protingas, kai Milaknis per pirmą kėlinuką pataikė 4 tritaškius, ar ne? Praeitais metais turbūt buvau kvailas, kai niekas negalėdavo įmesti. Aš kaip žaidėjas tą suprasdavau, ir kaip treneris suprantu, kad viskas priklauso nuo žaidėjų. Taip, aš atsakingas už jų pasiruošimą, bet viską aikštėje padaro žaidėjai.

– Ar visgi tas emocijas rungtynių metu bandote kažkiek kontroliuoti?
– Bandau, bet nelabai išeina. Momentais bandai jausti komandą, kada jiems reikia griežtesnio žodžio, kada reikia raminti. Bandau tai daryti, bet įsivaizduoju, kad nelabai gaunasi. Jau esu susitaikęs su tuo, kad esu emocionalus žmogus ir nieko dėl to nepadarysiu.

– Praktiškai metus esate vyriausiasis treneris. Kokios didžiausios išmoktos pamokos per tuos metus?
– Mano krepšinio idėja jau seniai nusistovėjusi. Bandau prie šios komandos prisitaikyti kitaip nei prie pernykštės. Matau, kad darome labai daug protinių klaidų, tai šiais metais žiūrime daugiau video, galbūt daugiau kartojuosi. Šiaip pats darbas tikrai yra sunkus, bet visgi super, nes tai krepšinis. Man patinka ir video žiūrėti, tai nėra jokia kančia, netgi atvirkščiai. Net nelabai jaučiuosi, kaip darbą darantis.

O dėl pamokų… Net nežinau. Labai daug kas priklauso nuo žaidėjų. Mano pagrindinis darbas yra padėti žaidėjams. Aš juos ruošiu, stengiuosi kreipti dėmesį į viską, nėra taip, kad kažką matau, bet palieku tai ramybei. Bandau viską užakcentuoti, galvoju, kad su kiekvienomis rungtynėmis žaidėjai gali priimti dar daugiau detalių, nes dirba šioje sistemoje ir įpranta prie informacijos kiekio. Svarbiausia, kad žaidėjas niekada nebūtų atsipalaidavęs, visada duotų komandai maksimumą. Jeigu jis negali duoti „Žalgiriui“ maksimumo, iš jo nėra jokios naudos. O tai yra svarbiau už bet kokias taktikas. Visą laiką „Žalgirio“ žaidėjas turi žaisti 100 proc. – ir treniruotėje, ir LKL, ir Eurolygoje.

– Ar yra žmonės, į kuriuos kreipiatės patarimų dėl tam tikrų dalykų, susijusių su darbo specifika?
– Yra. Yra žmonės, su kuriais bendrauju dėl įvairių dalykų. Yra ir mano buvusių trenerių, kuriems galiu paskambinti, jeigu reikia priimti kažkokį sprendimą. Neturiu galvoje klausimų apie pasiruošimą rungtynėms. Dėl to aš niekada neskambinčiau kitam treneriui. Skambinu, jeigu reikia priimti sprendimą dėl kokių pasiūlymų iš kitų komandų, ar dėl tų pačių teisėjų, ką su jais daryti. Yra specifiniai žmonės, su kuriais ar elektroniniu paštu, ar telefonu bendrauju. Kartais tai darau net ne būtinai tam, kad gaučiau kažkokį atsakymą, o tam, kad pasitikrinčiau, ar teisingai galvoju. Galiausiai aš priimu sprendimą, todėl man reikia nuspręsti, bet išklausyti kito nuomonę dėl psichologijos ar taktikos, tai taip, aš noriu gauti kaip galima daugiau informacijos.

– Užsiminėte apie tuos pasiūlymus iš kitų komandų. Čia turbūt neatsiejama jūsų darbo dalis, kiekvieną vasarą girdėti gandus susijusius su jūsų pavarde?
– Ir vasarą, ir ne vasarą. Šiais metais buvo pasiūlymų ir ne vasarą. Aš esu patenkintas toje vietoje, kurioje esu. Aš myliu savo klubą. Žiauriai. Man labai lengva atsiduoti darbui, kai dirbu šiame klube. Netgi žiūrint į trenerio karjerą, man čia būti yra labai naudinga ir neskubėti kažkur lįsti. Iš kitos pusės, nėra jokio skirtumo, ar treniruoti „Žalgirį“, ar kurį nors Europos grandą. Vis tiek yra didžiulis spaudimas sau pačiam. Ar aš būsiu „Mažeikiuose“, ar „Žalgiryje“, ar „Barcelonoje“, spaudimas bus tas pats. Niekas man nedaro tokio spaudimo, kokį darau pats sau.

– Buvo pasiūlymų jau prasidėjus sezonui?
– Taip, buvo. Kokie 3.

– Iš Eurolygos komandų?
– Taip.

– Trys pasiūlymai iš Eurolygos komandų jau prasidėjus sezonui?
– Taip.

– Vau.
– Taip. Kalbamės apie tai ir su klubo valdžia, jie viską žino. Su Pauliumi bendraujame kiekvieną dieną ir viską aptariame.

– Apie tą meilę klubui užsiminėte. Netgi dabar, kai daug kas matuojama pinigais, yra tokia meilė klubui?
– Aš užaugau halėje. Ar su mama rankinyje, ar su tėvu krepšinyje. Man „Žalgiris“ įaugęs į kraują ir labai dėl to paprasta. Krepšininko karjera susiklostė taip, kad visada tekdavo žaisti prieš mylimiausią komandą. Netgi reikėdavo žaisti svarbias rungtynes. Tai būdavo labai sunku.

Aš manau, kad kiekvienas Kauno vaikas turėtų mylėti „Žalgirį“. Su tuo užaugi ir viskas. 

Ta meilė niekada nepasikeis, tik taip jau susidėliojo žaidėjo karjera, kad „Žalgiris“ daug kartų dėl vienų ar kitų dalykų manęs nenorėdavo. Ar man būdavo geriau priimti kitą sprendimą. O šiaip mano jausmai dėl „Žalgirio“ tikrai nepasikeis visą gyvenimą.

– Lyginant žaidėjo ir trenerio karjeras, žaidėjas turi mažiau laiko. 10-15 metų ir karjera baigta. Treneriai dirba žymiai ilgiau. Galbūt ir šis skirtumas dabar padeda jums apsispręsti niekur neskubėti?
– Visi sako, kad geri žaidėjai nebus gerais treneriais. Taip, reikia galvoje persiorientuoti, žiūrėti į viską ne iš žaidėjo pusės, o iš vadovo, organizatoriaus, psichologo pusės. Bet jeigu aš turėčiau blogą sezoną „Žalgiryje“, tai kas tada? Daug kas žiūri į tai, kaip komanda atrodo. Pernai sulaukdavau daug pagyrimų iš kolegų trenerių, kurie sakydavo „gerai žaidžiate, daryk viską ir toliau taip, nepataikote – nieko tokio, grupė per stipri.“ Tokie dalykai pamalonina, bet jeigu blogai dirbčiau čia, tai po metų negaučiau jokio pasiūlymo ir iš kitur. Todėl šnekėti, kad treneris turi ilgesnį laiko tarpą, tai negalima. Tas laiko tarpas kaip tik gali būti trumpesnis. Jeigu nesiseks, po kokių metų gali ieškotis kokio darbo ofise. Treneriui yra sudėtingiau, jis vienas, o žaidėjų – daug. „Žalgiris“ man yra labai svarbus ir iš asmeninės pusės, nes jeigu čia blogai dirbsiu, manęs nenorės niekas kitas.

– Užsiminėte, kad geri žaidėjai netampa gerais treneriais.
– Taip sako.

– Bet ar bandėte domėtis, kurie labai geri žaidėjai paskui tapo labai gerais treneriais?
– Ne, nesidomėjau. Geras klausimas, tarp kitko. Eurolygoje yra daug trenerių, kurie buvo savo nacionalinių rinktinių treneriai.

Svarbiausia yra persiorientuoti. Tai, ką padariau kaip žaidėjas, jau yra praeityje. Turiu pagarbą iš krepšininkų, kadangi buvau geras žaidėjas. Bet jeigu nori išsikovoti pagarbą iš žaidėjų kaip treneris, turi jiems kažką duoti kasdieniniame darbe. Jie turi matyti tavo sprendimus, tavo reakcijas, turi matyti, kaip reaguoji į dalykus, turi žinoti lūkesčius. Gerai, kad esu labai tiesus žmogus. Man nėra problemų išsakyti blogus dalykus į veidą. Tada ir man, ir žaidėjams ramiau. Stengiuosi labai aiškiai pasakyti, ko tikiuosi iš kiekvieno žaidėjo. Jeigu jis nueina nuo tos linijos, aš jam tai pasakau. Nes aš taip įsivaizduoju bendravimą. Nenoriu slėpti nuo žaidėjo nei to, ką jis padaro blogo, nei ką padaro gero.

– Kelis kartus minėjote psichologiją trenerio darbe. Ar tuo domėjotės dar žaisdamas?
– Aš į psichologiją žiūriu labai paprastai – viską reikia sakyti tiesiai. Kaip yra pergalė ir pralaimėjimas, taip ir tam tikrose situacijose yra padaryti geri ir blogi darbai. Jeigu kažkas kažką padaro gerai, aš sakau „bravo“. Jeigu kažkas kažką padaro negerai, aš tai taisau. Stengiuosi taisyti ir per rungtynes, ir per treniruotes. Psichologija man tai yra tiesa, visko sakymas į akis.

– Bet gal būna žaidėjų, kurie nenori girdėti tos tiesos?
– Galbūt. Bet šioje situacijoje jie turi prisitaikyti prie manęs. Taip, bendraudamas dabar jau žinau, su kuriuo žaidėju kalbėti vienaip ar kitaip. Jie yra skirtingi žmonės. Aš labai nesimėtau, bet bandau būti tiesus.

– Paskutinis klausimas – matome, kad ir kur keliautumėte Eurolygoje, visur turite draugų. Ar yra Europoje miestas, kuriame jų nebūtų?
– Sunku pasakyti. Manau, kad nelabai yra. Man dėl to pasisekė. Draugystės, susikurtos karjeros metu, yra labai svarbu. Pasimatyti su draugais, gerai praleisti laiką, išsivėdinti galvą – mūsų profesijoje tai yra labai svarbu.

Šaltinis: Basketnews.lt|Jonas Miklovas