Š.Jasikevičius: "Dabar dirbti vienas malonumas, nes komandos atsidavimas darbui yra aukščiausio lygio"

Šarūnas Jasikevičius antradienio vakarą dalyvavo pokalbyje laidoje "Dėmesio centre".

Kauno "Žalgirio" vyriausiasis treneris papasakojo apie pasikeitusius dalykus, didesnę atsakomybę, bei prioritetus trenerio darbe:

- Su "Žalgiriu" pasirašėte naują 2,5 metų sutartį ir pradedate naują kelią. Esate dirbęs su geriausiais Europos treneriais, bet ar pačiam būti treneriu yra didelis skirtumas?
- Aišku, nes dabar visa atsakomybė yra ant tavo pečių. Reikia priimti sprendimus, bei rūpintis dalykais, kurie neįeina į krepšinio sferą ir nėra labai malonūs. Tačiau reikia viską padaryti, nes tai yra darbo dalis ir stengiuosi tai padaryti kuo geriau.

- Kokie, tai dalykai, kurie nesusįje su krepšiniu?
- Organizaciniai, kelionių rūpesčiai, bendravimas su žiniasklaida. Pati krepšinio dalis yra maloni tik kaip minėjau viskas daugiau krenta ant tavo pečių. Tenka mąstyti už didelę grupę žmonių.

- Knygoje minite kažką kas Jūsų klausia: "Ar esate pasirengęs sunaikinti savyje gyvenantį žaidėją", ką tai reiškia?
- Žaidėjas mąsto vienaip, o treneris kitaip. Dabar vienas iš svarbiausių dalykų - išreikalauti iš žaidėjo. Mano manymu trenerio karjeroje, tai yra dalykas numeris vienas. Tu turi išreikalauti ir kartais, tai reikia padaryti net pykstantis. Tai nėra malonu, tačiau kiekvienas darbas reikalauja kažkokių dalykų. Viską reikia daryti vardan bendro tikslo. Stengiamės nekreipti dėmesio į nemalonias situacijas, nes kai yra malonios, tai visiems gerai.

- Jūsų knyga gana atvira. Daugelis žmonių gal nebūtų labai laimingi skaitydami, tarkim trenerius A.Sireiką, S.Štombergą. Kodėl Jūs toks atviras?
- Aš galvoju jei jau rašai knygą, tai ji turi būti atvira. Juk krepšininko ir žmogaus gyvenimas nėra vien tik rožėmis klotas. Prieš knygos rašymą kalbėdamas su autoriumi tarėmės arba bandome viską pateikti be iškraipymų ir tiksliai, arba nėra tikslo rašyti knygos pasiremdamas tik labai gerais faktais. Su žmonėmis apie kuriuos situacijos buvo aprašytos galbūt iš nelabai geros pusės santykiai yra gana geri, galbūt ir nesame geriausi draugai. Iš kitos pusės, tai yra mano knyga, mano gyvenimo istorija ir aš rašau iš savo pusės. Gyvenime buvo tiek fantastinių dalykų, bet nebuvo viskas fantastiškai. Buvo konfliktų ir nekokių situacijų ypač mūsų profesijoje, kuri nėra tokia plaukianti. Ji tokia banguojanti tai į viršų, tai į apačią.

- Tokių knygų apie sportą pasitaiko retai, pats vaikystėje turbūt su malonumu būtumėte skaitęs tokią knygą?
- Būtent, buvau iš tų vaikų, kurie griebdavo informaciją apie mėgstamus žaidėjus kaip "Žalgirio". Vien jau tą foto albumą "Žalgirio vyrai", kuris vienintelis buvo mūsų laikais. Aš jau pasakyčiau, kokie ten batai pas R.Kurtinaitį ar A.Sabonį būdavo, ar kaip ten rogėmis čiuoždavo. Galvojome ir apie vaikus, kad ir jiems būtų įdomios informacijos skaityti.

- Esate žaidęs pas daugelį geriausių Europos trenerių, o koks pats norėtumėte būti?
- Visų pirmą reikia iš žaidėjo išreikalauti - maksimumą, antras dalykas pats svarbiausias, tai reaguoti į žaidėjų pastangas ir kaip jie atlieka detales. Pavyzdžiui dabar trys savaitės buvo tokios, kad labai balso kelti ar pyktis su mūsų vyrais net nereikėjo. Dirbo jie fantastiškai į detales labai kreipė dėmesį. Man nėra labai dėl ko pykti. Jeigu ateis laikas aš tikrai pyksiuosi ir reikalausiu ir bus tikrai nemalonių situacijų. Dabar dirbti vienas malonumas, nes komandos atsidavimas darbui yra aukščiausio lygio.

- Turite žmogų į kurį norėtumėte būti panašus?
- Nežinau. Iš visų trenerių su kuriais dirbau susidarė tam tikros detalės, kurias norėčiau turėti. Visų pirma - disciplina, tikslo siekimas 100% neišeinant iš mūsų plano. Jeigu mes su treneriais prieš treniruotes ar varžybas nusprendėme, kad turime atlikti tai, būtent tai ir turi būti atliekama. Nes vėliau mes turime prisiimti atsakomybę jeigu planas buvo blogas. Aš su savo žaidėjais kalbėsiuosi už uždarų durų jeigu bus kažkas blogai ir niekas į tą bendrą erdvę neišeis.

- Taip ir nesupratau kas tas treneris palikęs Jums didžiausią įspūdį gyvenime? gal Ž.Obradovičius?
- Turbūt, su Željko buvo dirbti maloniausia. Iš visų trenerių reikia kažką paimti. Iš kai kurių gerus, iš kitų blogus dalykus. Iš taktikos pusės buvo labai svarbu metus laiko padirbėti su X.Pascualiu Barselonoje. Tas pats S.Pesičius, kuris tiek nervų prigadino yra puikus treneris, bei J.Kazlauskas.

- Ar tos emocijos tik viršuje taip atrodo, o viduje šaltas protas?
- Šaltas protas eina kartu su pasiruošimu. Treneris turi ruoštis, nes žinai su kuo varžovas žais, ką jie bandys prieš tave daryti. Aišku per varžybas nutinka dalykų, kuriems nebuvai pasiruošęs ir tu turi į tai reaguoti. Galvoju, kad 80% gali būti pasiruošęs. Stengiuosi ruoštis ir užbėgti įvykias už akių, kad kuo mažiau būtų atsitiktinumų. Kas dėl emocijų, tai galvoju, kad kiekvienas žmogus yra žmogus. Nėra reikalo jų slėpti ar vaidinti.

- Ar gniuždo pralaimėjimai pradžioje?
- Gniuždo. Kol kas esame komanda, kuri nėra labai pastovi. Iš paskutinių penkių rungtynių 4 sužaidėme labai gerai. Tris LKL ir su "Olympiacos" ir labai prastos rungtynės Chimkuose. Bandai su asistentais ar generaliniu vadybininku analizuoti kodėl taip nutiko. Vėliau sekančią savaitę su pastabomis jau bandai kažką daryti ar tai žiūrėti video, ar daugiau treniruotis. Kartais negali varžytis su grandais, bet kartas nuo karto turi jiems įkąsti. Komanda šiuo metu yra teisingame kelyje. Nėra dabar lengva dėl traumų ir nepilnos sudėties, bet man svarbiausia yra pastangos, o dėl jų negaliu skųstis.

- Jūs esate nugalėtojas ir dabar, kai komanda pralaimi jau asmeniškai esate kaltas. Tai skirtingas jausmas?
- Negaliu sakyti, kad kaip žaidėjas prisiimdavau atsakomybę. Bet dažniausiai būdavau vienas iš geriausių komandos žaidėjų, o ypač kaip įžaidėjas. Jei įžaidėjas žaidžia gerai, tai duoda didelį postūmį komandai, nes jis organizuoja, valdo komandą. Jau kaip žaidėjas buvau linkęs daug prisiimti sau ir dabar kaip treneris turi, tai padaryti dar daugiau.

- Kaip Jūsų šeima reaguoja į Kauną?
- Viskas gerai, žmona yra pripratusi prie tokio gyvenimo. Be jokių problemų gyvena Kaune, galbūt norėtų namuose Atėnuose, ar Barselonoje. Kaunas yra gimtas miestas, Lietuvoje gerai, vaikai eina į darželį. Per 2,5 metų viskas labai nusistovėjo ir gyvenimas plaukia ramia vaga iki darbo pasikeitimo.

- Šarūnai, po mėnesio 40, ar viskas gerai? gyvenimas pagal planą kaip norėjosi?
- Iš tikro, tai dar geriau. Apie kai kuriuos dalykus net nesvajojau, kurie atsitiko karjeroje. Dabar yra svarbiau šeimos pusė, tai labai džiugina. Ramybė namuose - tai kas labai malonu sugrįžti kiekvieną vakarą.