Krepšinio bibliją jau perkandęs žaidėjas mokosi būti tėvu

2010-12-31
Pakeisti istoriją. To visada trokšta ambicingasis Šarūnas Jasikevičius (34 m.). Tiek krepšinio aikštėje, tiek asmeniniame gyvenime. Ir jam, atrodo, tai sekasi. Po vienuolikos metų pertraukos į Vilniaus „Lietuvos ryto” krepšinio komandą sugrįžęs 192 centimetrų ūgio įžaidėjas vadinamas pergalių talismanu ir laikomas vienu geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų. O rugsėjo 22-ąją gimusi duktė Aila pakeitė ir giminės istoriją. Mat daugybę kartų Jasikevičių šeimose gimdavo tik berniukai.

Šiemet Š.Jasikevičiaus Kalėdos buvo visiškai kitokios nei iki šiol.

Šaras, kaip jis vadinamas krepšinio pasaulyje, gražiausią metų šventę sutiko gausesnėje ir moteriškesnėje draugijoje.

Į krepšininko tėvų namus Kaune sugužėjo devyneriais metais už Šarūną jaunesnis brolis su vienmete žmona Monika ir vasarį gimusiu jųdviejų sūnumi Danieliumi.

Savo pirmąsias Kalėdas apsnigtame Kaune sutiko Šarūno duktė Aila.

Mėlynakę mažylę krepšinio žvaigždei padovanojo už jį vienuolika metų jaunesnė gyvenimo draugė graikė Anna Douka.

„Šiemet Kalėdos buvo įdomios. Tėvų namuose buvo du maži vaikai – Aila ir Danielius, bet kur kas mažiau dovanų.

Per Kalėdas visada stengdavausi palepinti šeimą, juk matomės retai. Tačiau šį kartą mūsų Kalėdų Senelis, matyt, pateko į spūstis ir aplankys visus vėliau.

Varžybų, treniruočių grafikas toks įtemptas, kad neturėjau laiko nupirkti dovanų. Bet juk vaikai ir yra pati geriausia dovana”, – plačiai nusišypsojo Š.Jasikevičius.

Panašu, kad suvyriškėjęs, surimtėjęs Šarūnas džiaugiasi naujomis tėvo pareigomis. Nors po poros mėnesių jis nebenorėjo likti namuose ir vien tik keisti sauskelnes.

Bet iš varžybų ar treniruočių į namus grįžtančiam įžaidėjui nekliūva besimėtantys mažylės daiktai.
O šalia židinio padėta knyga „Nėštumo Biblija” nėra vien interjero dalis. Šią knygą sportininkas atidžiai perskaitė nuo pradžios iki pabaigos.

„Tapus tėvu, viskas apsiverčia aukštyn kojomis.
Visi pranešė, kad apie dukters gimimą sužinojau treniruotės metu, bet tai – netiesa.
Visą laiką buvau šalia Annos ir mačiau, kaip gimė mūsų dukrytė”, – apie vieną didžiausių gyvenimo stebuklų pasakojo Š.Jasikevičius.

Jis dar gerokai iki mažylės gimimo išrinko trumpą, lengvai ištariamą Ailos vardą. Nors šis vardas iš pradžių nepatiko Annai, galiausiai moteris nusileido mylimajam.
Ailos pavardė – Jasikevičius.

Šią pavardę užsieniečiai sunkiai ištaria, todėl krepšininkui baisu net pagalvoti, kas būtų, jei prie jos dar būtų pridėta lietuviška galūnė -iūtė: „Jau ir taip ta pavardė pusę paso užima. O jei dar galūnę pridėtume. Jei užsienyje gyvensime, žmonėms reikėtų laužyti liežuvį.”

Krepšininkas neapsimetinėja, kad tėvo pareigos jam nėra sunkios. Prie naujo gyvenimo sportininkas dar tik pratinasi.

„Man nėra lengva. Laisvą minutę norėčiau daryti tai, ką buvau įpratęs daryti anksčiau: žiūrėti televizorių, naršyti po internetą, šnekėtis telefonu su draugais.

Bet dabar tam lieka vis mažiau laiko. Dukra reikalauja daug dėmesio. Ir pačiam norisi kuo ilgiau su ja pabūti”, – kalbėjo sportininkas.

Tačiau Šarūnas nesistengia pasirodyti geresnis tėvas nei yra.

Paklaustas, ar dažnai po bemiegės nakties tenka važiuoti į treniruotes, krepšininkas neslėpė: „Daugiausia laiko su vaiku praleidžia Anna, tad dukrytė man netrukdo išsimiegoti.”

O Anna nedvejodama gyrė Šarūną: „Jis viskuo pasirūpina.” Tuomet krepšininkas juokdamasis atsilygino: „Teisingai kalbi.”
Iš Graikijos sostinės Atėnų į Vilnių atvykusiai Annai likimas tuoj pakišo nemalonų pokštą: praėjus vos porai savaičių po įsikraustymo į naujuosius namus sostinės Žvėryno rajone, moteris susilaužė kojos pirštą.

„Paslydau. Gėda pasakyti, bet ne lauke, o namie”, – nusijuokė daili tamsiaplaukė, rodydama į pėdą, sutvirtintą įtvaru.

Būstą krepšininkui skyrė „Lietuvos ryto” klubas, kuriame vienas geriausių visų laikų Lietuvos įžaidėjų rungtyniauja nuo lapkričio vidurio.

Annos noro būti kartu su mylimuoju neatšaldė net lietuviški speigai.

Nors gyvenimas trise visai kitoks nei dviese, Anna tikina dabar esanti trigubai laimingesnė.

Mažylė tėvams dovanoja daug teigiamų emocijų ir nepakartojamų akimirkų, kurias Anna ir Šarūnas stengiasi užfiksuoti fotoaparatu.

„Aš laiminga būdama kartu su Šaru ir Aila, – šypsojosi graikė. – Vilnius – gražus miestas. Geri restoranai. Šarūnas turi daug draugų.

Taip, čia šalta. Bet kartais gerai pabūti visiškai kitoje aplinkoje – kur šalta, daug sniego.
Su viskuo susidoroju.

Be to, mano šeima gali bet kada čia atvykti, o aš galiu bet kada nuskristi į Graikiją.”

Annai patinka stebėti rungtynes, kuriose žaidžia Šarūnas. Tačiau dabar, kai koja įtvare, nuvykti į varžybas sudėtingiau.

Krepšininkui irgi maloniau rungtyniauti, kai žino, kad tribūnose sėdi artimieji.

Mažoji Aila, žinoma, aikštėje dar nematė krepšinio virtuozu vadinamo tėčio. Šarūnas baiminasi, kad šalti orai gali pakenkti mažylei, todėl pataria Annai į sporto areną dukters kol kas nesivežioti.

Tačiau ilgai turėtus 13-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius Šaras dukters garbei iškeitė į marškinėlius su 22-uoju numeriu – dukters gimimo dienos skaičiumi.

Prižiūrėti kūdikį padeda Šarūno motina Rita.

Ji su vyru Linu dabar – dažnas svečias Vilniaus Žvėryno rajone.

Puikiai su mylimojo tėvais sutarianti Anna turi ir pagalbininkę – auklę.

Prieš Kalėdas aplankyti dukters bei anūkės iš Atėnų atvyko Annos motina. Pirmą kartą Lietuvoje viešinti moteris kurį laiką padės dukteriai susitvarkyti su jaunos motinos darbais.

Į motinystės džiaugsmus ir rūpesčius panirusi Anna neketina visam laikui tapti namų šeimininke.

Ekonomikos studijas baigusi graikė ateityje norėtų dirbti pagal profesiją.

Gal todėl, kad krepšininkas nuolat būdavo matomas tarp gražuolių, o gal todėl, jog jis jau buvo vedęs tituluotą gražuolę iš Izraelio „Mis pasaulis ‘98” Linor Abargil, su kuria išsiskyrė prieš porą metų, dabar Anna daug kur irgi pristatoma kaip modelis.

Šaras tikino, kad Anna niekada nėra dirbusi modeliu.

Tiesa, 178 centimetrų ūgio tamsiaplaukė rudakė graikė kurį laiką priklausė vienai modelių agentūrai, bet padirbėti manekene dėl mokslų taip ir nerado laiko.

Tėvystės rūpesčiai nesumažino Šarūno troškimo turėti didesnę šeimą. Jis svajoja susilaukti dar bent vienos atžalos.

„Norėtume tiek vaikų, su kiek sugebėtume susitvarkyti, gerai jais pasirūpinti”, – angliškai, kad suprastų ir Anna, sakė Š.Jasikevičius.

– Šarūnai, iki šiol jums svarbiausias buvo krepšinis. O dabar, kai ant rankų sūpuojate mėlynakę Ailą, viskas pasikeitė?

– Žinoma, dabar svarbiausia – šeima. Bet jau kurį laiką jaučiuosi sugrįžęs prie tokio gyvenimo ritmo, kuriuo gyvenau trisdešimt metų.

Tik po varžybų, kelionių nebeinu pas draugus ir namie visą laiką nežiūriu per televizorių krepšinio ar futbolo.
Nors, tiesa, dar žiūriu. Pasiimu vaiką ir žiūriu.

Man atrodo, kad tėvystę ir karjerą galima suderinti. Galbūt abiem ir dirbti, ir auginti vaiką būtų sunkiau.
Bet juk yra šeimų, kurios tai daro ir kuo puikiausiai susitvarko.

Svarbiausia, turėti šalia žmogų, kuris supranta tave, tavo profesiją. Anna viską supranta ir daug padeda.
– Kas sudėtingiau – būti geru krepšininku ar tėvu?

– Dar nežinau. Tėvas esu tik tris mėnesius. Taip jau susiklostė, kad daugiausia laiko su vaiku praleidžia Anna.
Man – treniruotės, rungtynės. Bet kiek galiu, padedu ir namie.

Viską darau, ką ir kiti tėvai: dukrytę maudau, migdau, valgydinu, nešioju, keičiu sauskelnes.

– Kol ieškojote, kur Vilniuje gyventi, teko pabūti atskirai nuo Annos ir Ailos.

Ar tas laikotarpis, kol jos gyveno Atėnuose, buvo sunkus?

– Nesu iš tų, kurie labai nerimauja. Toks mano gyvenimas. Aš sugebėjau be savo mamos, brolio praleisti daug metų. Nors man buvo labai skaudu, pripratau.

Visi žino, kad taip reikia. Nebuvo taip, kad nesimatytume labai ilgai, kaip kartais būna kitoms sportininkų šeimoms.

Stebiuosi, kai vyrai atvyksta į klubą, o jų šeimos lieka namuose 3–4 mėnesiams.

– Negalėtumėte taip gyventi?

– Tai kam tada reikėjo vaiko? Man šeima yra ne tada, kai vedi, o kai gimsta vaikas.

Vaikai suartina žmones. O nueiti ir pasirašyti popierių nieko nereiškia.

– Vadinasi, apie vestuves su Anna negalvojate?

– Ką aš žinau. Kada nors turbūt reikės. Bet mums tai nėra pats svarbiausias dalykas. Niekas nepasikeistų.
Dabar mano šeima yra tokia, kokia turi būti. Ateis laikas, pagalvosime ir apie vestuves. Dabar kiti rūpesčiai – dukrytė, Annos lūžęs pirštas.

– Neseniai mažylei sukako trys mėnesiai, praėjo Kalėdos. Ar Aila gavo daug dovanų? Lepinate dukrelę?

– Dukrytė gyvena turėdama minimaliai daiktų. Kai ji gimė, nebuvau pasirašęs kontrakto su jokiu klubu.

Galima sakyti, kad tuo metu gyvenome ant krepšių.

Kiekvieną dieną galėjo tekti važiuoti į bet kurią šalį.

Buvo aišku, kad Graikijoje neliksime, todėl nieko daug nepripirkome – nei lovytės, nei kitų daiktų. Tik pačius svarbiausius daiktus – vežimėlį, šiek tiek drabužėlių.

Kai kur nors įsikursime ilgesniam laikui, tada dukrytei nupirksime viską, ko, mūsų manymu, jai reikės. Dabar vaikas turi tik daug meilės. Daugiau nieko.

– Minėjote, kad jau seniai svajojote apie dukterį. Kodėl ne apie sūnų?

– Dar būdamas dvidešimtmetis sakydavau, kad kai ateis laikas vaikams, norėčiau susilaukti dukters.

Mūsų giminės šeimos pirmiausia susilaukdavo sūnaus. Mano senelis, tėvas, aš – vis gimdavo berniukas.
Visą laiką sakiau, kad pakeisiu šią istoriją. Ir man pasisekė. Kai sužinojau, kad gims duktė, labai džiaugiausi.
Šeimoje niekas nebetikėjo, kad kada nors gims mergytė. Kai Aila atėjo į šį pasaulį, brolis dar kartą perklausė:

„Tai ar tikrai gimė mergytė?”

– Nenorėjote sūnaus, kuris sektų jūsų pėdomis?

– Nereikia krepšininkų. Svarbiausia, kad vaikas būtų sveikas. Nenoriu, kad Aila būtų krepšininkė. Man nepatinka, kai moterys užsiima sportu, kuriame reikia stumdytis, muštis. Man patinka moteriškos moterys.

– Po vienuolikos metų pertraukos grįžote į Vilnių žaisti ir gyventi ilgesniam laikui? Jaučiatės čia kaip namuose?

– Man čia šalta. Tegul mane vadina išpuikusiu ar dar kitaip, bet man čia iš tiesų šalta. Per tamsu. Aš jau pripratęs prie kitokio klimato.

Nors užaugau Lietuvoje, čia – mano tėvynė, man per mažai šviesos, per daug sniego.

Būtų geriau vaikščioti vilkint vien marškinėliais ir šortais, o ne paltu.

Aišku, čia daug draugų. Man nereikėjo laiko priprasti prie naujos vietos, kaip Annai.

– Savo ateities Lietuvoje neįsivaizduojate?

– Lietuvoje reikia leisti vasaras. Kad nenutautėtum. Kad duktė žinotų, iš kur yra kilusi.

Tačiau visą laiką Lietuvoje nenorėčiau gyventi.

Ir orai, ir žmonės čia truputį niūresni, nes mažai saulės ir šviesos.

Jeigu man būtų leista pasirinkti, turbūt gyvenčiau Ispanijoje.

Anna norėtų grįžti į Graikiją. Bet jai patinka ir Ispanija.

– Per pastarąjį dešimtmetį su garsiais Europos krepšinio klubais – Liublianos „Olimpia”, „Barcelona”, Tel Avivo „Maccabi” užkariavote Senąjį žemyną.

Keletą metų rungtyniavote garsiausioje pasaulio NBA lygoje – „Indiana Pacers” ir „Golden State Warriors” klubuose.

Su Lietuvos rinktine laimėjote olimpinę bronzą, tapote Europos čempionu.

Ar Vilniaus gatvėse jus, krepšinio žvaigždę, kalbina, ar galite ramiai vaikščioti?

– Visą laiką sakau, kad lietuviai – santūrūs žmonės. Mes esame net per daug uždari.

Manęs niekas nekalbina, galiu ramiai gyventi Lietuvoje.

Daugiakalbės šeimos rūpesčiai

1995–1998 m. Merilando universitete (JAV) mokslus krimtęs ir puikiai angliškai bei ispaniškai kalbantis krepšininkas dukrelę kalbina lietuviškai.

Kol kas pasakų neseka ir lopšinių nedainuoja. Bet mažylei patinka, kai tėtis pasakoja kokią nors istoriją. Ji tuomet klausosi arba juokiasi ir užmiega.

„Mergytei, matyt, patinka bendrauti. Vis papasakoju kokią istoriją, ką veikiau. Ji ramiai klauso”, – dukrele džiaugiasi Š.Jasikevičius.

Anna su dukterimi kalba savo gimtąja graikų kalba. 2007–2010 m. Atėnų „Panathinaikos” klube rungtyniavęs įžaidėjas graikiškai neišmoko, bet gimus dukteriai vis dažniau pagalvoja, kad jau vertėtų pramokti šios kalbos. Tuomet suprastų, apie ką šnekasi motina ir duktė.

Tarpusavyje Šarūnas su Anna kalbasi angliškai.

„Nežinau, kokių kalbų mergaitė išmoks. Kiek pažįstu tokių mišrių šeimų kaip mūsų, jose vaikai dažniausiai pradeda šnekėti kiek vėliau. Kurį laiką jie būna pasiklydę tarp kalbų”, – kaip ekspertas paaiškino Šaras.
Vos mėnesį su trupučiu Vilniuje gyvenanti Anna jau šiek tiek ima suprasti lietuviškai. Moteris juokėsi, kad jau moka svarbiausias frazes: „Į sveikatą”, „Laba diena” ir keletą kitų, kurių garsiai verčiau nesakyti.

šaltinis: lrytas.lt



 

0 comments:

Rašyti komentarą