Š. Jasikevičius – apie permainingą sezoną, ateitį po krepšinio ir šeimą

Šarūnas Jasikevičius su Kauno „Žalgirio“ komanda šiandien stos į antrąjį istorinės LKL pusfinalio serijos mūšį. Žūtbūtinių dvikovų su Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubu išvakarėse Šaras davė išsamų interviu „Kauno dienai“.

38-erių metų tituluočiausias „Žalgirio“ žaidėjas atvirai  kalbėjo apie tai, kas jam rūpi labiausiai – krepšinio peripetijas, permainingą sezoną, šeimą, ateities planus.

„Matyt, su šeima važiuosime ten, kur šilčiau - į Graikiją, į išmėgintas vietas“, - pasakojo Š.Jasikevičius.

„Stebėsiu ir pasaulio futbolo čempionatą. Matyt, vėl teks verkti su anglais. Kaip, kad šiemet buvo su „Barcelona“ (Š.Jasikevičius garsėja kaip aistringas Anglijos rinktinės ir „Barcelona“ klubo sirgalius.- aut. past.). Tiesa, „Barca“ jau paėmė tiek titulų, kad daugiau jau ir sunku reikalauti“, - šypsojosi jis.

Tačiau poilsis ir pramogos – ateityje . Dabar visos Šaro mintys sukasi tik apie krepšinį. Juolab, kad galutinio žodžio šį sezoną daugkartinis Eurolygos užkariautojas ir Europos čempionas dar netarė.

- Vos sužinojęs, kad LKL pusfinalyje galite susitikti su Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubu, pasakei: „Absoliučiai jokių problemų“. Ar tai nebuvo tik demonstratyvi bravūra?
- Žodis - ne žvirblis. Koks skirtumas, kada būtume juos gavę – finale ar pusfinalyje. Man asmeniškai, jeigu nesi čempionas, tai ... Aišku, kalbos nėra, antram būti vis tiek geriau nei trečiam, o trečiam, žinoma, geriau nei visai be medalių. Vis dėlto pagrindinis tikslas yra čempionų titulas. Galbūt visiems aistruoliams būtų įdomiau, kad su „Lietuvos rytu“ būtume susidūrę finale. Bet visas šitas sezonas mums išėjo toks keistas. Lietuvos lygoje iki šiol – prastokas. Bet nepaisant to mes norime būti čempionais. Todėl nėra jokio skirtumo.

- Pusfinalio serija bet kuriuo atveju bus trumpesnė nei finalo. Ar tai suteikia daugiau šansų „Lietuvos rytui“, turinčiam aikštės pranašumą, ar atvirkščiai – palieka daugiau vilčių „Žalgiriui“, su sąlyga, jei laimėtumėte bent vieną mačą išvykoje?
- Čia viskas aišku - turime tris galimybes pasiekti dvi pergales. Akivaizdu, kad pagal sezono rezultatus „Lietuvos rytas“ yra favoritai. Jie geriau pasirodė reguliariajame sezone, jie turi aikštės pranašumą, galų gale jie šį sezoną laimėjo abi akistatas su mumis. Vieną iš jų – labai lengvai. Visi argumentai jų pusėje, bet... Ir jie, ir mes žinome, kad bet kada galime juos įveikti. Juolab, kad turint aikštės pranašumą juos slėgs kažkiek didesnė atsakomybė. Namuose pralaimėti negalima, nes tai labai komplikuotų jų galimybes.

- Jeigu taip nutiktų, kad „Žalgiris“ arba „Lietuvos rytas“ nepatektų į finalą, o užimtų, sakykime, trečiąją vietą, ar tai vertintumėte kaip tragediją?
- Žinoma, kad ir mums, ir vilniečiams trečia vieta būtų aiškiai per mažai.

- Kaip vertinate savo asmeninį žaidimą šį sezoną?
- Sezonas pernelyg permainingas. Buvo per daug pakilimų ir nuosmukių. Tam buvo daug priežasčių. Įsivažiavau lėtokai, o kai maždaug  vasario pradžioje pagaliau pagavau savo žaidimą, tada patyriau nugaros traumą. Tris savaites atsigavinėjau, po to vėl reikėjo pasiekti formą. Sakau: man būtų labiau patikęs stabilesnis sezonas.

- Ar tai, kad karjerai sukant į pabaigą pernai rudenį sutikote apsivilkti „Žalgirio“ marškinėlius, iš jūsų pusės buvo sąmoningas duoklės atidavimas gimtojo Kauno klubui?
- Ne. Nesakyčiau, kad tai buvo duoklės atidavimas. Iš tų variantų, ką turėjau prieš sezoną, tai nebuvo Europos grandai. Bet, žinoma, tai buvo mano senos svajonės įgyvendinimas. Visada norėjau žaisti už „Žalgirį“. Norėjau pajusti tą jausmą, kurį jaučiau, kai buvau vaikas. Kai žaisti „Žalgiryje“ mažam berniukui iš Kauno buvo tikrai didžiausia svajonė. Tiesa sakant, man būtų maloniau žaisti Sporto halėje. Aš gi ten užaugęs (šypsosi. – aut. past.). Dabar išėjo taip, kad sezonas klostėsi labai sunkiai... Bet dar ne viskas nuspręsta, reikia stengtis viską pakreipti teigiama linkme.

- Nuo pat pirmųjų dienų, kai pasirodėte „Žalgirio“ klube, aistruoliai ėmė galvoti, kad grįžo Eurolygos žvaigždė, kuri patemps visą komandą. Ar ne per daug lūkesčių sirgaliai siejo su žaidėju, kuriam ne tiek ir daug liko iki 40-mečio?
- Sakyčiau, kad žmonių lūkesčiai buvo visai normalūs. Nesvarbu, kiek man metų, aš galėjau žaisti geriau. Buvo daug faktorių, kurie neleido to padaryti. Vėlgi – ta pati trauma labai ne laiku... Aš pats tai suprantu, kad man 38-eri. Ar tai supranta kiti, nežinau. Kad reikalavimai yra dideli – gerai. Aš ir pats sau tebekeliu didelius reikalavimus. Stengiuosi dirbti, kad išsilaikyčiau tame Eurolygos lygyje, kad padėčiau komandai. Manau, kad kažkiek padėjau, tik ne taip stabiliai, kaip norėjau pats.

- Kai prieš daugelį metų kalbėdamas su legendiniu Serbijos krepšininku Aleksandru Džordževičiumi užsiminiau apie kritikų pastabas dėl su metais prastėjančio jo žaidimo, jis atsakė trumpai ir necenzūriškai. Nežinau, ar verta jūsų klausti apie savijautą aikštėje...
- Nieko tokio, galite klausti (kvatoja – aut.past.). Metai be abejonės jaučiasi. Bet vėlgi - į komandą atėjau žinodamas konkretų vaidmenį, kurį turėsiu atlikti. Žinojau, kad nežaisiu po 35 min., kaip būdavo anksčiau. Bet normaliai sužaisti po 20 min., ar įeiti į aikštę svarbiais rungtynių momentais, kai sprendžiasi jų likimas, patarti jaunimui tikrai buvau ir esu pasirengęs. Kiek apmaudu, kad dėl įvairių priežasčių negalėjau iš savęs išspausti daugiau.

- Tikriausiai nesuklysiu spėdamas, kad su amžiumi vis racionaliau pasiskirstote fizinius krūvius, galbūt pasitaupote per treniruotes, neatlikdamas visko, ką daro komandos jaunimas?
- Kai kur dirbu netgi daugiau. Prieš treniruotę tenka labiau paplušėti išjudinant „senus kaulus“. Bet treniruotės metus nedirbu po 3 val., kaip jaunimas. Man užtenka 1,5 – 2 val. darbo. Krūvius deriname su fizinio rengimo treneriais.

- Sezono metu kalbėta apie jūsų nesutarimus su dabar jau buvusiu „Žalgirio“ treneriu Sauliumi Štombergu. Kas tarp jūsų vyko?
- Nebuvo jokių konfliktų, buvo darbinės situacijos. Buvo tokie dalykai, kurie sykį ar du per sezoną atsitinka dažnoje komandoje. Nepamirškite, kad sezonas trunka apie 10 mėnesių, o ypač, kai dažnai pralošinėji... Žinant visas aplinkybes, „Žalgiryje“ dar yra įspūdinga atmosfera. Eurolygos „Top 16“ etape pralaimėjome 12 rungtynių iš 14-os. LKL čempionate taip pat suklupome ne kartą. Bet komanda išliko vieninga. Normalūs santykiai ir su treneriais, ir tarp žaidėjų.

- Specialistai pastebi, kad šio sezono „Žalgiriui“ labiausiai trūksta subalansuotumo. Yra patyrę veteranai, yra ne vienas jaunas talentingas žaidėjas. Tačiau labai trūksta komandos žaidimą lemiančių krepšininkų, esančių pačiame jėgų žydėjime – tokių kaip Martynas Pocius, Justinas Dentmonas.
- Turbūt tai ir yra didžiausia mūsų problema. Vyresni žaidėjai jau per seni, kad nuolat temptų komandą Eurolygoje, o jaunimas prie tokio vaidmens dar nepriaugę. Bet dar kartą sakau: palaukime sezono finišo, nes nuo jo gali priklausyti ir bendras situacijos vertinimas.

- Šį sezoną, kaip ir turbūt kone kiekvieną, daug vilčių siejama su „Žalgirio“ jaunimu, tačiau toli gražu ne kiekvienas jaunasis talentas sugeba atsiskleisti. Jūsų, 1976-aisiais gimusių žaidėjų, karta atsiskleidė itin ryškiai – vadovaujami Jono Kazlausko pirmą kartą tapote Europos jaunių čempionais, po to iškovojote dar ne vieną titulą. Ar galite palyginti savo laikų ir dabartinį jaunimą?
- Viskas keičiasi. Tada buvo visiškai kita epocha. Dabar kai kurie vaikai auga jau turėdami sutartis su „Nike“, „Adidas“ ir su agentais. Tai nėra blogai, bet mes tokių dalykų neturėjome. Prieš 20 metų nebuvo agentų, nebuvo tokios žiniasklaidos, socialinių tinklų. Gyvenome visai kitokiomis sąlygomis. Vis dėlto pagrindinės vertybės išliko tos pačios – kasdienis darbas ir atsidavimas savo profesijai. Kuo greičiau tie vaikinai pajus, kad dėl to reikia aukotis ir aukoti savo pramogas, kad jie turi šansų užsikabinti, kad iš to gali gyventi, tuo daugiau jie pasieks.

- Prieš keletą mėnesių Izraelio žiniasklaidoje pareiškėte, kad dar negalvojate apie karjeros pabaigą. Nejau iš tiesu po šio sezono dar nekabinsite sportbačių ant vinies?
- Tiesiog aš negalvoju taip toli į priekį. Dabar mums svarbiausia garbingai baigti sezoną, pasistengti prasimušti į finalą. O kai sezonas baigsis, atsipūsiu savaitėlę ir tada gal viskas visai kitaip atrodys. Taip vyksta kelerius pastaruosius metus. Taip bus ir šiemet. Reiks pasitarti ir su šeima. Tik gerai apgalvojęs priimsiu sprendimą.

- Vis dėlto žaidėjo karjera kažkada baigsis. Ar turite planą kuo užsiimsite po jos: verslas, trenerio, agento darbas, ar kažkas visai nesusiję su krepšiniu?
- Verslas turbūt ne visai mano sritis. Norėčiau išlikti kažkur arčiau krepšinio.

- Dažnose rungtynėse „Žalgirio“ arenoje jus palaiko šeima – žmona Anna su dukrele ir sūnumi. Kaip šeimyna jaučiasi jūsų gimtajame mieste?

- Viskas yra tikrai  „super“. Vaikams labai patinka. Jie eina į darželį prie namų. Žmona taip pat turi savų užsiėmimų, ji susidariusi savo dienotvarkę. Orai? Taip, jie Lietuvoje tikrai ne graikiški (juokiasi – aut. past.), bet nieko nepadarysi. Klimato sąlygų šeimai pagerinti negaliu, bet visus kitus dalykus stengiuosi.

Šaltinis: kauno.diena.lt| Zigmas Jurevičius