Š.Jasikevičius: "Žaidėjai sakys, kad aš jiems darau didelį spaudimą, bet aš tai darau ir sau"

Šarūnas Jasikevičius prieš 20 metų pirmą kartą atvyko į Barselonos klubą, o prabėgus dviem dešimtmečiams tapo vienos galingiausių Europos komandos vyriausiuoju treneriu.

Lietuvis su "FC Barcelona" komanda ikisezoninėse rungtynėse kol kas žygiuoja nenugalėti, o rytoj laukia ir pirmasis finalas dėl Katalonijos taurės.

Šaras bendraudamas su Ispanijos žiniasklaida papasakojo apie išsiskyrimą su "Barca" prieš 17 metų, kaip pavyko šią vasarą susitarti, apie "Žalgirio" organizacijos stiprybes, darbą su žvaigždėmis, spaudimą sau pačiam ir svarbiausius dalykus gyvenime.

- 2003-aisiais po laimėtų dviejų Ispanijos taurių, šalies pirmenybių titulų ir Eurolygos palikote "Barcą". Galite paaiškinti kodėl?
- Dėl to, kad kai kas manęs nemylėjo. Kai tai nutinka atletui turi ieškoti gyvenimo kitur.

- Tuomet nuvykote į "Maccabi" ir laimėjote dar du Eurolygos titulus.
- Galų gale tie žmonės man padarė didžiulę paslaugą, nes vėliau man viskas susiklostė dar geriau.

- "Barca" dar 2016-ųjų gegužę norėjo jus matyti trenerio poste. Ką jums tai reiškia?
- Nepamenu kada tiksliai, tai buvo, bet atrodo nuo to laiko iki dabar mes kalbėdavome kiekvieną vasarą. Bet tai negalėjo įvykti. Bet šią vasarą viskas buvo daug rimčiau. Daug kalbėjome apie tai, kaip viskas vyks. O ankstesnėmis vasaromis iki to net neprieidavome.

- Kaip pavyko susitarti?
- Pirmiausia turėjome pažiūrėti ar galime dirbti kartu. Kai abi pusės suprato, kad tai gali įvykti, tai susitarimą pasiekėme pakankamai greitai.

- Ar tai, kad daugelį metų nepavykdavus susitarti gali pridėti papildomo spaudimo dabar?
- Žinoma. Tiesa, kad žaidėjai sakys, kad aš jiems darau didelį spaudimą, bet aš tai darau ir sau. Ir tai apie ką jie turi galvoti: gerai atlikti darbus, dirbti maksimaliai... Aš planuoju atiduoti viską kas įmanoma geriausiai.

- Sakoma, kad laimėti Lietuvos čempionatą su "Žalgiriu" labai lengva, bet jūs taip pat sugebėjote 2018-aisiais nuvesti "Žalgirį" į Eurolygos finalo ketvertą turint antrą mažiausią biudžetą lygoje. Ar tai buvo stebuklas?
- Man stebuklai neegzistuoja. Ir tai nėra tiesa, kad Lietuvos lygą lengvą laimėti. Ten taip pat yra daug reikalų. Tiesa, kad buvome komanda, kuriai reikėjo laimėti. Manau nėra lygos, kurią lengva laimėti. Mes labai gerbėme kitas komandas ir mums nebuvo lengva, nes žaidėme ir Eurolygoje.

- Kuo "Žalgiris" skiriasi nuo kitų?
- Tai yra viena didžiausių ir svarbiausių organizacijų Europoje dėl to, kaip viskas daroma. Nežiūrėkite tik į biudžetą, bet į tai kaip dirbama, kokia infrastrukūra ir kaip išnaudojamos naujausios technologijos. "Žalgiris" šiuose dalykuose visada pirmas ir reikia tokius dalykus vertinti.

- Jūs turite daugiau Eurolygos titulų (2003, 2004, 2005 ir 2009 m.), nei kad visa "FC Barcelona" komanda (2003 ir 2010 m.). Ar treneriui laimėti sunkiau?
- Viskas dar labai toli. Kaip treneris turiu rupintis dėl sekančios treniruotės, o ypač suprasti mentalitetą. Reikia labai sunkiai dirbti norint to pasiekti. Turime vienas kitam padėti, nes yra daug dalykų, kurie ateina prieš krepšinį. Man svarbiausias dalykas - mentalitetas ir žinoma visų judėjimas ta pačia kryptimi. Krepšinis ateina vėliau.

- Ar diena, kai baigėte krepšininko karjerą (2014.07.29) buvo liūdniausia jūsų gyvenime?
- Ne, nes buvo aikšku, kad tai gali būti paskutinė diena ir man kilo tokia mintis. Tačiau nebuvo 100 procentų aišku, kad taip nutiks.

- Ar kada pagalvojote, kad sugrįšite į "Barcą" kaip treneris prabėgus 20 metų kai dar žaidėte?
- Ne. Tuo metu tu mažiausiai galvoji apie tokius dalykus. Nors tiesa, kad "Barca" man yra kažkas ypatingo.

- Šį sezoną buvo pasirašyta tik viena sutartis. Atmetus Janą Vesely, buvo kalbama apie Jock'ą Landale'ą ar Mario Hezonją. Kaip manote, kiek pastiprinimo reikia?
- Dabar nesijaudinu dėl pastiprinimo. Dirbame su turimais žaidėjais ir mums puikiai sekasi. Neatmetame galimybės pasirašyti, bet taip pat ir neskubame.

- Kalbama, kad įžaidėjas yra treneris aikštėje. Šiuo metu turite du geriausius Europoje (Calathesą ir Heurtelį) ir du jaunus (Balmaro ir Badio). Ar kai esi įžaidėjas lengviau suprasti?
- Komandos gynėjai privalo galvoti apie kitus. Kaip treneris aš padėsiu Nickui, Thomui, Adamui ir Leandro daug. Suprasti ko treneris prašo yra procesas. Tikiuosi, kad kiekvieną dieną jie jausis vis geriau.

- Sakėte, kad kaip žaidėjas turi galvoti apie visus penkis žaidėjus esančius aikštelėje. Dabar kaip treneris privalote galvoti ir apie tuos, kurie sėdi ant atsarginių žaidėjų suolelio.
- Tie, kurie ant suolelio netrukus žengs į aikštę. Turi jiems padėti, kad nepadarytų tų pačių klaidų kaip kiti. Man tai labai svarbu.

- Ar sunku valdyti komandą, kurioje tiek žvaigždžių?
- Visiškai. Jie turi suprasti, kad pirmiausia reikia stengtis ir aukotis, nes čia kiekvienas nepelnys po 20 taškų per rungtynes. Žinau, kad jie tai gali padaryti bet kurią dieną. Bet turi aukotis, o disciplina yra visko siekis - galvoti tik apie komandą. To kai kurie dar neturi ir turės įgyti.

- Mėgstate futbolą ir golfą. Esate "Barcos" futbolo klubo sirgalius. Būnant Stambule (2011 m.) buvote nusipirkęs bilietus į čempionų lygos finalą tarp "Barcos" ir Mančesterio United komandų Vemblio stadione. Turėjote dvi laisvas dienas ir paprašėte Neveno Spahijos leidimo vykti ir jis nedavė. Ar atleidote jam?
- Visai pamiršau apie tai. Žinoma atleidau jam. Aš to nesupratau ir dabar nesuprantu, nes turėjau dvi laisvas dienas ir teoriškai galėjau daryti ką noriu. Bet jis man neleido išvykti iš Stambulo. Buvo keista, bet turiu gerbti trenerį.

- Jūsų mama Rita buvo profesionali rankinio žaidėja. 1975 metais su Sovietų Sąjungos rinktine laimėjo Pasaulio čempionato bronzą. Taip pat buvo Monrealio olimpinių žaidynių rinktinės narė, tačiau laukdamasi jūsų, ji atsisakė savo olimpinės svajonės. Ji niekada to nesigailėjo ir sakė: "Mano sūnus man gražins olimpines žaidynes". Ar ši meilės pamoka buvo reikšminga jūsų gyvenime?
- Mamos figūra man kaip ir bet kurioje šeimoje, buvo labai svarbi. Daug ką apie ją kaip asmenybę pasako tai, kokį kelią ji nuėjo tuo metu. Šiandien tai padaryti nėra sunku, bet 1976 m. buvo Sovietų Sąjunga. Tai darydama ji parodė neįtikėtiną drąsą.

- Ir tu jai grąžinai. Žaidėte keturiose Olimpinėse žaidynėse ir laimėjote bronzos medalį 2000-aisiais. Ar tai buvo skirta jai?
- Žinoma. Galiu pridėti, kad turėjau mamos palaikymą visose Olimpinėse žaidynėse, kuriuose žaidžiau. Ji labai džiaugėsi matydama mane ir eidama į rankinio rungtynes. Manau, gerai, kad sūnus gali ką nors grąžinti savo mamai.

- Ištekėjote už Annos Doukos (2017 liepą) po aštuonerių metų draugystės ir dviejų vaikų (Ailos ir Luko). Ar Anna yra geriausias dalykas, kuris nutiko tavo gyvenime?
- Ką aš labiausiai vertinu savo gyvenime - šeima, kurią pavyko sukurti kartu. Lukas taip pat gerai žaidžia krepšinį.