Šaras vėl siunčia žinią: jis nori laimėti Londone

2012-07-28
Jam tai bus ketvirtoji olimpiada ir galbūt – paskutinė. Šarūnas Jasikevičius neprieštarautų, kad jo gulbės giesmė Lietuvos rinktinėje nuaidėtų žaidynių pabaigoje, stovint ant prizininkų pakylos.
 
100 oficialių mačų ir 1000 taškų atstovaujant Lietuvos rinktinei.

Ką tik sutartį su „Barcelona” pasirašęs Š.Jasikevičius šiose olimpinėse žaidynėse turėtų peržengti šias ribas, bet 36-erių įžaidėjas ne tam atvyko į Londoną.

„Žinoma, tai gražūs skaičiai, bet svarbiau yra titulai, – sakė daugiausia titulų turintis XXI amžiaus Lietuvos rinktinės žaidėjas. – Olimpiadoje esame tam, kad ką nors pasiektume”.

Londono žaidynės gali tapti paskutine proga vienuoliktą vasarą su Lietuvos rinktine leidžiančiam krepšininkui parsivežti namo olimpinį suvenyrą.

Prieš kelionę į Londoną interviu „Lietuvos rytui” tylioje tuščioje Kauno krepšinio salėje Š.Jasikevičius atvirai pasakojo apie sąlygas olimpiniame kaimelyje, mylimas Lietuvos ir pasaulio sporto žvaigždes, išskirtinį ryšį su bendražygiais, pasikeitusį vaidmenį, ambicijas ir apie tai, kuo galėtų būti per kitą olimpiadą.

– Šarūnai, artimiausias savaites jūsų namais taps olimpinis kaimelis, nors JAV krepšininkai, Brazilijos futbolininkai ir tenisininkas Roger Federeris įsikūrė kitur. Ar jauku olimpiniame kaimelyje?
– Sąlygos ten nebūna labai geros, bet mes žinome, kur važiuojame. Žinoma, tai nėra geras viešbutis. Vis dėlto ten labai įdomu.

Eini pavalgyti ir sutinki geriausią vienos ar kitos šakos sportininką. Tūkstančiai geriausių pasaulio atletų susirenka į vieną vietą, gyvena tomis pačiomis sąlygomis. Manau, ši olimpinė idėja nuostabi. Būdamas ten užmiršti, kad trūksta kokių nors patogumų. Juolab kad visko, ko labiausiai reikia, turi.

– Kas jūsų kambario draugas Londone?
– Darius Songaila. Su juo rinktinėje žaidžiame ilgiausiai. Per daug metų esame patikrinę vienas kitą.

– Tai ketvirtoji olimpiada jums kaip krepšininkui, bet pirmoji tapus tėvu. Ar Londone turėsite galimybę pamatyti šeimą – Anną, dvejų metų dukrą Ailą ir mažąjį Šarūną?
– Dar nežinau, bet turbūt atvažiuos žmona su vaikais.

– Anną pavadinote žmona. Ar esate susituokę?
– Kam reikalingas tas popierius? Ji man vis tiek kaip žmona. Mes labiau esame šeima nei kai kurios susirašiusios poros. Aš savaip suvokiu santuoką. Bet kuriuo atveju esame tikra šeima.

– Londone nestartuos karjerą baigęs jūsų geras bičiulis penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis. Kurį kitą Lietuvos atletą labiausiai palaikysite Londone?
– Visada labai sergame už Virgilijų Alekną. Turime olimpines programėles ir sekame, kuris lietuvis kada startuos. Nėra labai svarbu, ką palaikyti – boksininkus arba penkiakovininkus. Pekine labai sirgome už mūsų badmintonininką Kęstutį Navicką.

Nesu buvęs plaukimo varžybose. Būtų įdomu apsilankyti, bet baseinai įprastai nebūna dideli, į juos sudėtinga patekti. Mamai vis bandau gauti bilietų į rankinio varžybas (Š.Jasikevičiaus motina Rita Jasikevičienė – buvusi rankininkė, žaidusi SSSR rinktinėje. – Red.).

Kita vertus, visur lėkti negaliu, reikia tausoti jėgas. Anksčiau olimpiadose tekdavo žaisti po daug minučių. Dabar žaisiu kiek mažiau, bet energiją vis tiek reikia taupyti.

– Londone varžysis daug sporto žvaigždžių – Usainas Boltas, Michaelas Phelpsas, R.Federeris, ryškiausi NBA žaidėjai. Ar tarp jų yra jūsų favoritas?
– Daug metų sergu už R.Federerį. Tai mėgstamiausias mano tenisininkas. U.Boltas – įdomus. Norisi, kad vėl kokį rekordą pasiektų. Už krepšininkus sirgti negaliu – prieš juos reikia kovoti. Galbūt, jeigu pasitaikytų proga, norėčiau nulėkti pasižiūrėti britų futbolininkų rungtynių.

– Jums tai bus ketvirtoji olimpiada. Kuo labiausiai pasikeitė Š.Jasikevičius nuo 2000 metų Sidnėjaus, kai pirmą kartą pasirodė olimpinėse žaidynėse?
– Gal įgavau šiek tiek proto? Iš tiesų, manau, kad tapau ramesnis, kantresnis. Galbūt tai – žmonos ir vaikų įtaka.

Tebeturiu ambicijų. Net pats jaučiuosi nustebęs, kad vasarą vėl noriu važiuoti ir žaisti olimpiadoje. Ir daryti tai visu šimtu procentų.Jei būčiau jautęs, kad negalėsiu atiduoti rinktinei viso savęs, tikrai nebūčiau važiavęs. Žinojau, kad bus sunku. Bet norėjosi. Nors vis dar pačiam dėl to keista.

– Eurolygos sezono pabaigoje jums tarsi atsivėrė antrasis karjeros kvėpavimas, buvote vienas „Panathinaikos” lyderių. Ar taip ir jaučiatės, kaip atrodote?
– Iš tiesų gerai jaučiuosi, nors ir žinau, kad su kiekvienais metais tai kainuoja vis daugiau. Reikia labiau save prižiūrėti. Visa tai atsiliepia šeimai. Anna labiausiai rūpinasi šeimos reikalais, man suteikdama daugiau galimybių sportuoti.

Kiti tėvai turbūt dažniau keliasi naktimis ir atlieka daugiau tų nematomų šeiminių darbų nei aš. Žinoma, dėl šeimos krepšinio salėje praleidžiu mažiau laiko nei anksčiau. Užtat esu sveikas, išsigydęs traumas. Prieš porą metų daug kas buvo mane nurašę. Po kelio operacijos tikrai nėra paprasta sugrįžti į aikštę nepasikeitusiam.
Kai tave nurašo, labai sunku vėl patekti į geras komandas, pas gerus trenerius ir partnerius. Bet dabar jaučiuosi gerai.

– Kasmet jūsų žaidime atsiranda naujų elementų. Ar būdamas 36-erių dar mokotės naujų krepšinio triukų?
– Tapęs lėtesnis bandau kaip nors prisitaikyti. Galbūt susikurti kitokį metimą. Tai pavyksta savaime, dirbant per treniruotes.
Kai kurių dalykų nebegaliu padaryti – tai faktas. To neneigiu. Tačiau bandau pagerinti kitus žaidimo dalykus. Supratau, kad norint esant tokio amžiaus išlaikyti aukštą lygį reikia atsidavimo. Ypač už aikštės ribų planuojant poilsį ir mitybą.

– Ar neerzina, kai rungtynių pabaigoje treneriai pasodina ant atsarginių suolo komandai ginantis ir vėl grąžina puolant?
– Dabar nebeerzina. Aš žinau savo pliusus ir minusus.Per daug metų kai kurie žmonės, galbūt neturėdami ką pasakyti apie mane bloga, daug prišnekėjo apie mano gynybą.Paskui visi pradėjo kalbėti, kad ginuosi geriau.
Anksčiau dėl tokių kalbų pykau. Dabar tai neberūpi ir kartais pats iš to pasijuokiu.Nežinau, ar dabar ginuosi geriau, ar prasčiau. Bet, kad mano gynyba mano komandoms nesutrukdydavo laimėti titulus, irgi yra faktas.

– Londone tikriausiai peržengsite 100 rungtynių Lietuvos rinktinėje ribą (šiuo metu Š.Jasikevičius yra sužaidęs 95 oficialius mačus) ir 1000 pelnytų taškų (šiuo metu – 971). Ką jums reiškia šie skaičiai?
– Nieko. Žinoma, tai – gražūs skaičiai.Tačiau daug svarbiau yra titulai. Norėčiau patekti į ketvirtfinalį, susigrumti dėl galimybės žaisti pusfinalyje ir dėl olimpinių medalių.

Galbūt baigus karjerą bus įdomu pasižiūrėti į tokius skaičius. Bet iki šiol viskas, ką laikiau svarbiausia krepšinyje, yra titulai.Esu toks žmogus, kuriam patinka varžytis ir kovoti. Ir per treniruotes atliekant kai kuriuos pratimus natūraliai norisi aplenkti kitus.

Olimpiadoje esame, kad ten ką nors pasiektume. O kaip pavyks – velnias žino.

– Lietuvos rinktinės varžovės grupėje Prancūzijos rinktinės treneris Vincent’as Collet kalbėjo, kad jiems svarbiausia iškopti į ketvirtfinalį ir ten išvengti Ispanijos. Ar panašiai galvojate ir jūs?
– Tai būtų logiška. Kita vertus, Sidnėjuje labai nenorėjome ketvirtfinalyje užšokti ant serbų, bet juos įveikėme. Atėnuose nusitiesėme lyg ir palankų kelią finalo link, bet pusfinalyje gavome nuo italų, kurie tada atrodė silpnesni.

– Lietuvos rinktinės veidas nuolat keitėsi. Sidnėjuje Jonas Kazlauskas rėmėsi jumis ir naujai iškeptais Eurolygos čempionais. Atėnuose Antanas Sireika dažnai pasikliovė tritaškininkais.
Pekine Ramūno Butauto komandos ašis buvo „du prieš du” ir Ramūno Šiškausko bei jūsų meistriškumas. Koks yra Kęstučio Kemzūros rinktinės esminis bruožas?
– Bandome žaisti greitai. Visi esame išėję lietuviško krepšinio mokyklą, mokame bėgti. Žinoma, daugiau bandome žaisti per Liną Kleizą.Viso krepšinio pagrindas yra du dalykai: žaidimas „du prieš du” arba „centravimas”. Iš šių elementų kyla kiti dalykai.

O tada viską lemia detalės. Mes, lietuviai, iki galo neįsigiliname į visas detales ir tai mums labiausiai kenkia.

– Turite galvoje, kad mums trūksta gudrumo?
– Ne gudrumo, bet solidumo. Mes nekreipiame dėmesio į detales, o jose slypi visa krepšinio esmė – nuo puolimo iki gynybos. Mes nesame solidūs. Paprastų dalykų – pastatyti užtvarą, užimti geresnę poziciją – nepadarome gerai.Geriau pavyksta sunkesni dalykai – koks sudėtingas tritaškis ar prasiveržimas.
Tačiau nusileidžiame kitiems paprastais dalykais. Lietuviškai krepšinio mokyklai trūksta solidumo ir drausmės.

– Ar Lietuvos rinktinės Karakase pasiektas galutinis rezultatas buvo geresnis nei žaidimas?
– Galbūt.

– Ar tokio žaidimo užteks Londone?
– Tikrai ne. Juo labiau kad olimpiadoje bus stipresni varžovai. Žinoma, dabar mes atrodome šiek tiek geriau. Be to, komandą sustiprino po traumų išgiję krepšininkai.Tačiau mūsų žaidimas gerėja ne taip greitai kaip varžovų.

– Pirmąsyk po Pekino olimpiados žaidžiate kartu su Linu Kleiza. Ar jis pasikeitė per ketverius metus?
– Subrendo. Anksčiau buvo toks „wild” (laukinis). Dabar jis tikrai tapo žaidėju, kuris gali tempti komandą.
Mūsų žaidimas daug priklauso nuo Lino, mes turime sudaryti jam geras sąlygas atakuoti, o jis turi tempti.

– Dėl stresinio pėdos lūžio iškritus Robertui Javtokui dar didesnis krūvis guls ant Jono Valančiūno pečių. Kaip sudėtinga jam bus likti aktyviam aikštėje ir neprisirinkti pražangų?
– Iš Jono tikimasi pernelyg daug. Reikia suprasti, kad jam dar tik 20 metų. Jei sveikata leis, galbūt jis žais rinktinėje dar 15 metų. Reikia žiūrėti realiai. Jonas – dar vaikas, turi daug išmokti. Kai kuriuos dalykus jis kompensuoja savo milžinišku talentu, bet jam tikrai sunku. Rinktinę turi tempti žaidėjai, kurie tai darė 2010 metų pasaulio čempionate Turkijoje. Kiti – arba per seni, arba per jauni.

– Kuris Lietuvos rinktinės žaidėjas šią vasarą labiausiai nustebino žaidimu ar žmogiškosiomis savybėmis?
– Man visada patikdavo Renaldas Seibutis. Jam labai nepasisekė dėl tos traumos, kuri sukliudė važiuoti į Venesuelą. Bet šiaip jis nėra tipiškas lietuvis krepšininkas. Jis – solidus, neprašoks, nesuklys ir atliks tai, ką liepa treneris. Manau, Renaldas su Simu Jasaičiu turėtų mums labai praversti. Žinoma, gaila Tomo Delininkaičio, bet šie vyrai tikrai turėtų padėti Londone.
R.Seibučio man net trūko pernai Europos čempionate.

– Anksčiau daug metų klausėtės kalbų, kad Lietuvos rinktinė turi tik vieną įžaidėją – Š.Jasikevičių. Ar po metų kitų panašių kalbų turės klausytis Mantas Kalnietis?
– Nežinau. Nebūdamas Lietuvoje negaliu pasakyti, kas išaugs iš jaunimo. Pamenu, apie tai paklausiau Dariaus Maskoliūno. Jis man pasakė kažkokią pavardę, kurios dabar net nepamenu.
Norėtųsi, kad gerų įžaidėjų būtų daugiau. Keista, kad per tiek metų Lietuvoje treneriai neišugdo įžaidėjų. Juk krepšinyje tai viena iš dviejų svarbiausių pozicijų. Ateities rinktinėje turėsime J.Valančiūną, Donatą Motiejūną, L.Kleizą – tokiai priekinei linijai tikrai reikia gero įžaidėjo.

– D.Motiejūno šiemet rinktinėje nėra. Kaip būtumėte pasielgęs jo vietoje?
– Sunku pasakyti, žmogui į širdį neįlįsi. Tai jo pasirinkimas.

– Olimpiniame atrankos turnyre Venesueloje paskutinių rungtynių su Dominikos Respublika pabaigoje, kai viskas jau buvo aišku, sėsdamas ant suolo pirmiausia apsikabinote su D.Songaila ir Rimantu Kaukėnu. Ar su šiais krepšinio vilkais sieja išskirtinis ryšys?
– Man dabar 36-eri, o mes susipažinome būdami gal penkiolikamečiai. Ir beveik kiekvieną vasarą rinktinėje esame kartu.

Tapome artimais draugais ir už aikštės ribų. Tas ryšys stiprus, nes rinktinė – nereali komanda. Joje negauni pinigų, važiuoji ginti Lietuvos garbės ir atiduoti save.
Rinktinė tikrai svarbi, nes daug jai esi atidavęs. Ji svarbi ir dėl santykių su komandos draugais. Kartu esame perėję daug gera ir bloga, patyrę daug nuotykių. Kasmet sugrįžę į rinktinę mes prisimename senas istorijas, juokiamės. Tie prisiminimai – nuostabūs, neįkainojami.

– Kitą šeštadienį žaisite su JAV rinktine. Kobe Bryantas įsivėlė į žodžių karą su legendinės 1992 metų „Svajonių komandos” nariais, teigdamas, kad dabartinė komanda yra stipresnė. Kokia jūsų nuomonė?
– Man tokie palyginimai atrodo absurdiški. Tai labiau žiniasklaidos triukai. Kai paklausia, aišku, turbūt sunku pasakyti, kad mano komanda yra prastesnė už buvusią. Bet tai tik tuščios šnekos. Geri yra ir tie, ir anie. Tai tas pats, kaip lyginti vieną „Ferrari” su kitu „Ferrari”.

– Londone rungtyniaus ir daug kitų krepšinio žvaigždžių: broliai Gasoliai, Juanas Carlosas Navarro, Tony Parkeris, Andrejus Kirilenka, Emanuelis Ginobili, Luisas Scola. Kuris šių žaidėjų jums mėgstamiausias?
– Turbūt P.Gasolis. Susipažinome, kai jis buvo labai jaunas. Jau tada per vieną sezoną Barselonoje jis kaip krepšininkas užaugo neįtikėtinai. Paskui žiūrėjau, kaip jis tobulėjo ir tapo pasaulinio lygio žvaigžde.
Gražiausia, kad Pau liko toks pat paprastas, kaip mums susipažinus. J.C.Navarro – taip pat. Puikus žmogus, esame geri draugai daug metų. Kartais žaidžiant toliau vienam nuo kito tas ryšys kiek susilpnėja, bet paskui vėl atsinaujina.
Šie du vaikinai man artimiausi. Su kitais daugiau susitinkame tik per turnyrus – pasisveikiname, pasišnekame, ir tiek.

– Pernai po Europos čempionato niekas nežinojo, ar jūs ir kiti rinktinės veteranai sugrįš į komandą, nors atrodė, kad esate verti geresnės pabaigos nei 5-oji vieta Europoje. Ar dėl to ir sugrįžote?
– Pernai pasiekėme visiškai gerą rezultatą. Žmonėms sunku tai paaiškinti, bet pažiūrėkime, kas net nepateko į Venesuelą: visada pavojingi serbai, pasaulio vicečempionai turkai, įspūdingą priekinę liniją turėję vokiečiai. Jie niekur nepateko.
Aišku, pralaimėjimas Makedonijai buvo skaudus. Esame stipresnė komanda, bet žaidėme be L.Kleizos ir Jono Mačiulio. O jie pasaulio čempionate Turkijoje kartu pelnydavo vos ne po 35 taškus.
Vietoj jų pernai žaidė senukai, bet mūsų karjeros kreivė jau leidžiasi.Bet juk nieko bloga pernai neįvyko. Karakase laimėjome olimpinį kelialapį, nors už borto liko ir graikai, ir makedonai.Kita vertus, žmonėms nelengva ką nors įrodyti. Lietuva – krepšinio valstybė ir visi esame įpratę prie aukščiausių vietų.

– Ar esate apsisprendęs – tai bus paskutinė vasara su rinktine?
– Turbūt. Nesu iš tų žmonių, kurie mėgsta garsius pareiškimus, bet tikriausiai taip ir bus.

– Kiek dar sezonų norėtumėte žaisti krepšinį?
– Nesu užsibrėžęs ribos. Bet jaučiu, kad dar noriu žaisti, rytais užsivedęs ateinu į treniruotes, man patinka šnekėtis su vyrukais persirengimo kambaryje.
Tai geriausias darbas pasaulyje. Darau tai, ką mėgstu, ir už tai dar moka pinigus. Keliaujame po pasaulį, nors matome ir nepernelyg daug.
Nežinau, ką geriau galima veikti. Gal tik atostogų norėtųsi daugiau.

– Anksčiau esate sakęs, kad jūsų svajonė būtų krepšininko karjerą baigti Lietuvos rinktinėje. Regis, tai sunkiai įmanoma?
– Turbūt. Gražių istorijų galima daug sugalvoti.Aišku, gražu būtų – paskutinės rungtynės rinktinėje, pataikai lemiamą metimą ir išeini pamojęs visiems ranka: saliut ir viso gero.
Mano didžiausia sena svajonė buvo žaisti „Žalgiryje”. Bet kartais išsipildo tai, apie ką nė nesvajojai. O pati paprasčiausia svajonė neišsipildo.
Gyvenimas keičiasi, mąstymas keičiasi. Atsiranda kiti prioritetai. Turbūt neverta taip globaliai svajoti, kaip būnant vaiku. Dabar žiūriu, kur geriau šeimai, su kuo pačiam ramiau dirbti, su kuo įdomiau, kokie partneriai. Vertinu visumą.

– Ar norėtumėte ateityje dirbti treneriu?
– Galbūt. Nežinau.Visada galvojau, kad bėgsiu nuo trenerio profesijos kuo toliau, bet kai šiemet Atėnų „Panathinaikos” pasiūlė, labai ilgai ir skausmingai galvojau.
Turbūt pagrindinė priežastis, kodėl atsisakiau, – būtų tekę palikti Lietuvos rinktinę. Buvau davęs žodį K.Kemzūrai ir iš mano pusės būtų negražu, nors pats treneris sakė, kad mane suprastų.

– Kaip manote, kuo būsite per kitą olimpiadą 2016 metais Brazilijoje?
– Gal trijų vaikų tėvu. (Juokiasi.) Gal kaip dabar – dviejų... Gali būti, kad būsiu jau baigęs krepšininko karjerą. O gal ir ne, jei viskas bus taip gerai, kaip dabar, galbūt sau kur nors ramiai žaisiu...
Žinau viena – su krepšiniu atsisveikinti bus labai sunku. Tiek metų žaidžiant ta rutina tapo maloni ir įprasta. Bus sunku pradėti ką nors nauja. Bet turbūt reikėtų iškart įeiti į ką nors kita, kad galima būtų lengviau užmiršti krepšininko emocijas.

– Ką norėtumėte, kad apie jus kalbėtų po 20 metų?
– Bėgant metams nebe taip svarbu, ką žmonės apie tave mano. Iš pradžių norisi būti visų mylimam, bet paskui suvoki, kad visiems neįtiksi. Vieni gerbia, kiti keikia. Toks gyvenimas, visi esame skirtingi, turime savo nuomonę. Galiausiai svarbiausia yra artimų žmonių nuomonė.
Žinoma, būtų maloniau, jei žmonės vertintų mane gerai.Norėčiau, kad jie galvotų: Šarūnas Jasikevičius visada kovodavo ir žaisdavo tam, kad laimėtų. Ir kad laimėdavo.

Svarbiausi Šaro titulai
Su Lietuvos rinktine: 2003 m. Europos čempionas ir 2007 m. bronzos laimėtojas; 2000 m. Sidnėjaus olimpiados bronzos laimėtojas.

Su klubais: 4 kartus Eurolygos čempionas – su „Barcelona” (2003 m.), su Tel Avivo „Maccabi” (2004 ir 2005 m.), su Atėnų „Panathinaikos” (2009 m.).

Asmeniniai titulai: geriausias Lietuvos sportininkas (2003 m.), naudingiausias Europos čempionato žaidėjas (2003 m.), Eurolygos finalo ketverto naudingiausias žaidėjas (2005 m.), išrinktas į Eurolygos geriausių dešimtmečio žaidėjų dešimtuką (2010 m.), Ispanijos lygos finalo naudingiausias žaidėjas (2003 m.), Graikijos taurės finalo naudingiausias žaidėjas (2012).

 šaltinis: lrytas.lt
 

1 comments:

Giedrė rašė...

Labai labai gražus ir įdomus interviu :)

Rašyti komentarą